Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, silpnėja šeimos, daugėja skyrybų, mažėja gimstamumas. Kitaip tariant, sparčiai vyksta defamilizacijos procesas. Ką daryti?
Į tai atsakymo ieško daugelis valstybių, bet efektyvius sprendimus rasti tikrai labai sunku. Priimta daugybė strategijų (nuo 2004 m. buvo patvirtinta Nacionalinė demografinės (gyventojų) politikos strategija, parengtas jos įgyvendinimo planas, 2018 m. priimta nauja Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategija), bet reikšmingus situacijos pokyčius realiame gyvenime įžvelgti sunku. Juk kiekvienas žmogus pats tvarko savo gyvenimą, nenori būti valdomas. Ir tai teisinga.
Antra vertus, mes, žmonės, galime jaustis saugiai, savarankiškai siekti savo tikslų tik tada, kai gyvename visuomenėje, gebančioje veikti pakankamai darniai. Tam reikia išmokti susitarti tarpusavyje, sudaryti ekologinę aplinką ne tik apčiuopiama fizine, bet ir santykių prasme. Juk žmogus negali gyventi be švaraus oro, be skaidraus vandens, be sveiko maisto… Bet lygiai taip pat jis negali gyventi be meilės, jautimosi reikalingu, suprastu, labai svarbiu, priimtu. Be šių dalykų jis kenčia. suserga, nemato savo gyvenimo prasmės. Kur jis išmoksta šių dalykų? Pirmiausia, žinoma, savo šeimoje. Šeima – valstybės ir visuomenės pagrindas. Bet… gal tik „popieriuje“?
Valstybės, suvokę ypatingą šeimos reikšmę, įrašė savo konstitucijose, kad šeima – yra valstybės ir visuomenės pagrindas. Kad tai būtų įgyvendinama įkūrė atitinkamas institucijas-Šeimos ministerijas, šeimos komitetus parlamentuose, šeimos tarybas. Juk akivaizdu, kad daugiau gyventojų turinčios šalys turi didesnes galimybes įvairiose srityse, negu nykstančios. Ne veltui grėsmė šeimai pripažinta kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.
Bet vienas dalykas įrašyti teiginį, o kitas –jo laikytis realybėje. Jeigu tikrai šeima būtų matoma kaip valstybės pagrindas, tai pagrindinis rūpestis valstybėje ir būtų galvoti, kaip sustiprinti šeimą. Tam rūpesčiui turėtų dirbti visos valstybės sistemos: sudarytos sąlygos nebūtinai dideliam, bet tvariam šeimos verslui, numatytos konkrečios priemonės, užtikrinančios jaunoms šeimoms galimybes apsirūpinti būstu, auginti vaikus, užtikrinti jų tinkamą išsilavinimą, sveikatą, globoti pasiligojusius šeimos narius.
Šeimos politika turėtų spręsti apie valstybės vaidmenį padedant šeimai. Pirmiausia, sudarant sąlygas pačiai tvarkytis. Jei reikia, suteikti paslaugas, žinoma, gerbiant šeimos vientisumą, privatumą ir iniciatyvumą. Dabar šeima, deja, iš visuomenės pagrindo dažnai tampa įvairių sistemų aptarnavimo įrankiu. Kol šeima iš tikrųjų nebus laikoma valstybės ir visuomenės pagrindu, tol šeima nyks. Seimo nariai dar 2017 m. ne tik pastebėjo, kad šeima kaip socialinis institutas turi būti stiprinamas, bet ir sukaupę politinę valią priėmė Šeimos stiprinimo įstatymą.
Liūdniausia, kad valstybės vyrai ir moterys mato, koks tai sunkus darbas. O nuo sunkumų dažniausiai bėgama, vengiama atsakyti į tą sunkų klausimą, kuris iškeltas aukščiau. Kas primins visuomenės išrinktai valdžiai, kad LR Konstitucijos, priimtų strategijų ir nutarimų reikia laikytis, o įgyvendinimui to, kas nuspręsta, reikia elementariai skirti lėšų ir veikimo priemonių? Tai turi atlikti pačios šeimos. Bet kaip? Koks nuoseklus, aiškus, stabilumą skatinantis, o ne griaunantis mechanizmas gali padėti pastoviai priminti valstybei apie šeimas? Vienas iš bandymų yra šeimos tarybos. Kas jos yra ir kaip atsirado?
Seimo nariai dar 2017 m. ne tik pastebėjo, kad šeima kaip socialinis institutas turi būti stiprinamas, bet ir sukaupę politinę valią priėmė Šeimos stiprinimo įstatymą, pagal kurį šeimoms ir jas atstovaujančioms organizacijoms buvo suteikta tam tikra galimybė turėti patariamąjį balsą savivaldybėse. Taip atsirado savivaldybių šeimos tarybos. Jose prie bendro stalo sėda savivaldybės tarybos nariai, savivaldybės tarnautojai ir šeimų organizacijų atstovai.
2019 m. Seime buvo nuspręsta tokią tarybą kurti ir prie Seimo. Pagal Šeimos stiprinimo įstatyme nurodytus kriterijus šeimų organizacijų, mokslininkų ir savivaldybių šeimos tarybų atstovai buvo pakviesti į Nacionalinę šeimos tarybą. Taip ši Taryba buvo suformuota. Ši taryba turi patariamąją -ekspertinę galią (ne sprendžiamąją). Seimo nariai, atsiradus šiai Tarybai, įgyja galimybę ne pagal savo asmeninę patirtį priimti sprendimus, bet tartis su šeimomis per šią tarybą. Kitaip tariant ši taryba vis primins Seimui apie šeimų situacijas, šeimų problemas ir siūlys spręsti tuos sunkius klausimus. Didžiausias iššūkiai – negebėjimas išklausyti ir tartis.
Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduriama steigiant šeimas atstovaujančią Nacionalinę šeimos tarybą? Iššūkių labai daug. Pirmiausia, tai labai paplitęs Lietuvoje žinybinis, o ne valstybinis požiūris į problemas. Išsivaduoti iš siauro žinybiškumo ir matyti tai, kas mus jungia, o ne akcentuoti tai, kas skiria-daug pastangų reikalaujantis darbas. Kadangi Tarybai svarbiausia – šeimų gerovė, Tarybos nariai siekia, kad kiekvienai valdžiai, kuriai pavesta šeima rūpintis, kuo labiau tai pasisektų, nepriklausomai nuo to, kokia politinė jėga tuo metu yra valdžioje. Lietuvos oficialiose struktūrose yra didelė problema dėl įgūdžio tartis, siekiant viešo intereso, bendro gėrio, bendro tikslo, jeigu jis yra ne pinigai.
Vienas iš pagrindinių Tarybos uždavinių, įrašytų Šeimos stiprinimo įstatyme, siekti kuo geresnio bendradarbiavimo tarp šeimos politiką formuojančių institucijų: tarp ministerijų ir Seimo, tarp savivaldybių ir Nacionalinės valdžios, tarp centrinės ir vietinės valdžios, valstybės ir visuomenės (šeimų). Čia galima įžvelgti Tarybos, kaip tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprintojo vaidmenį.
Lietuvos oficialiose struktūrose yra didelė problema dėl įgūdžio tartis, siekiant viešo intereso, bendro gėrio, bendro tikslo, jeigu jis yra ne pinigai. Ypač oficialiuose susirinkimuose įprasta kalbėti monologu: vadovas kalba, pavaldiniai tyli, kai kada kažką pridurdami. Bet tai nėra tarimasis. Dialogo kultūra kuriama tada, kai vieno žmogaus išsakytos mintys sukelia minčių kitiems susirinkimo dalyviams ir jie reaguoja, kartu ieško ir randa naujus sprendimus, iš kurių renkasi optimalų, t.y. geriausią.
Šios kultūros turime mokytis. Demokratija remiasi dialogu. Per daugelį metų esame išmokyti arba pasyviai laukti, ką nuspręs valdžia(o po to burbėti ir reikšti nepasitenkinimą) arba kovoti, prieštarauti, įtikinėti. Tačiau labai svarbūs įgūdžiai teikti konstruktyvius pasiūlymus, kylančius išanalizavus gyvenimo tikrovę, išieškoti daugybę sprendimo variantų ir pasirinkti patį geriausią. Šeimos taryboje dirbame dialogo principu. Ir taip bandome kalbėtis tarpusavyje ir su sprendimo galią turinčiais asmenimis valdžioje. Galite įsivaizduoti, kaip tai nelengva.
Teksto autorė Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė doc. dr. Ramunė Jurkuvienė