2021 lapkričio 17 d. įvykusioje konferencijoje „Valstybės pareiga padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje: galimybės ir problemos“ buvo kalbėta apie kompleksinės pagalbos sistemos krizinio nėštumo atveju koncepciją. Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė doc. dr. R. Jurkuvienė pristatė pranešimą apie kompleksinės pagalbos krizinio nėštumo atveju poreikį ir galimybes.
Pagal Nacionalinės pažangos programos 2021-2030, 2.5. uždavinį valstybė įsipareigoja: „Gerinti aplinką šeimai, siekiant didinti gimstamumą ir gyvenimo kokybę bei sudaryti sąlygas derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus“. Svarbu puoselėti nuostatą, kad Lietuvoje kiekvienam pradėtam vaikui būtų sudarytos galimybės gimti.
Demografų atlikti tyrimai teigia, kad Lietuvoje norimo vaiko suminis gimstamumo rodiklis yra 2,2, o norint, kad būtų išlaikyta dabartinė nekintanti darbo jėga šalyje, rodiklis tūrėtų siekti 2,6. Šiuo metu suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje yra 1,61. Šis rodiklis parodo, kad Lietuva turi rimtų demografinių problemų, ypač susijusių su gimstamumo mažėjimu. Tai artimiausioje ateityje nebeužtikrins dirbančiųjų ir išlaikytinių balanso šalyje. Šios konferencijos metu buvo iškeltos pagrindinės problemos, atskleidžiančios krizinio nėštumo kompleksiškumą: nėštumas paauglystėje, neplanuotas nėštumas, nėštumas, kai ištikusi santykių krizė, kai nepalankios psichosocialinės aplinkybės, kai yra įtariama vaisiaus patologija, grėsmė motinos sveikatai, būsena po persileidimo, pogimdyvinė depresija ir t.t.
Dėl to ir pagalba krizinio nėštumo atveju negali apsiriboti tik sveikatos apsaugos, švietimo ar socialine sritimi. Pavyzdžiui, gilinantis į nėštumą paauglystėje, tai problema nėra susijusi tik su švietimu ar kontracepcija. Problemos dažniausiai siejasi su paauglės vienišumu, polinkiu į impulsyvumą, žemesne saviverte, tėvo fiziniu ar psichologiniu nebuvimu, konkurenciniais santykiais su motina.
Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje poros susiduria su neplanuotu nėštumu, dėl kurio ištinka krizė. Reikia priimti sunkų sprendimą. Motina dažnai bijo, kaip vaikelio tėvas sureaguos į šitą situaciją, griūva įvairiausi gyvenimo planai, dėl visuomenės nepalaikančio požiūrio į nėščią moterį jai dažnai būna gėda pranešti žinią apie nėštumą artimiesiems, ją gąsdina suvokimas, kad reiks pasirūpinti vaiku, nors jos galimybės menkos.
Kita rimta problema, kuri yra paplitusi, tai nėštumas, kai yra ištikusi santykių krizė. Nėštumo metu moters emocinė būklė pasižymi labilumu. Gali padidėti moters dirglumas, jos elgesys gali keistis. Vyrui-tėvui neretai sunku tai suprasti ir prisiimti atsakomybę už save, moterį ir vaikelį, kuris ateis. Pakankamai paplitusi pabėgimo strategija kylančių iššūkių akivaizdoje. Pasitaiko psichologinio ir net fizinio smurto atvejų. Palikta nėščia moteris išgyvena sunkiausią krizę.
Lietuvoje vis dar vyrauja atvejai, kai yra nepalankios psichosocialinės aplinkybės ateinančiam į pasaulį kūdikiui. Tai reiškia, kad motina su kūdikiu neturi kur gyventi, neturi pakankamai pajamų, motina stokoja minimalių įgūdžių pasirūpinti savimi, o juo labiau vaiku. Nepalankiai veikia moterį ir artimųjų neturėjimas ar tiesiog palaikymo stoka bei didelis psichologinis spaudimas iš jų pusės.
Konferencijoje doc. dr. R. Jurkuvienė paminėjo, kad visame pasaulyje kasmet gimsta apie 3 proc. naujagimių, turinčių įgimtų anomalijų, įskaitant struktūrinius defektus, chromosominę patologiją, genetines ligas. Europos šalyse įgimtos anomalijos tampa svarbiausia priežastimi perinatalinio mirtingumo (kai gimsta negyvas ar miršta pirmą gyvenimo savaitę) ir antra po neišnešiotumo kūdikių susirgimų priežasčių struktūroje.
Dėl nėštumo gali kilti grėsmė motinos sveikatai. Grėsmė yra susijusi su nėštumo pasėkoje kylančia patologija. Grėsmė atsiranda dėl ekstagenitalinės patologijos: širdies ir kraujagyslių sistemos, kepenų, inkstų ligų, epilepsijos ir t.t. Rizikos vertinimas po pastojimo turi būti atliekamas kiekvienai pacientei, sergančiai ekstragitalinėmis ligomis. Siekiant nustatyti tokių ligų komplikacijų riziką, PSO sukūrė rizikos vertinimo sistemą. Didelės rizikos pacientės turėtų būti gydomos specializuotuose centruose, kuriuose yra įvairių specialistų komanda. Svarbu, kad pagalbą teikiantis medikas suprastų savo kompetencijos ribas ir neviršytų savo įgaliojimų.
Kita aktuali problema, tai būsena po persileidimo. Tyrimų duomenimis, nuo 8,9 proc. iki 34,1 proc. moterų, patyrusių persileidimą, diagnozuojama depresija ar nerimo sutrikimai. Jeigu moterys patiria persileidimą tris ir daugiau kartų, depresija joms diagnozuojama 4 kartus, o ūmus stresas 2 kartus dažniau, lyginant su moterimis, kurios pasikartojančių persileidimų nėra patyrusios. Įvykus persileidimui, specialisto konsultacijos galėtų padėti atrinkti moteris, kurios turi riziką ar jau turi psichologinių problemų. Taip galima būtų greičiau ir konstruktyviau padėti moteriai susitvarkyti su neigiamomis emocijomis, kontroliuoti pacientės psichologinę būseną ar sumažinti neigiamą persileidimo įtaką jos gyvenimui, darbingumui bei santykiams su artimaisiais ir draugais.
Rimta problema, kuri vis dar paplitusi Lietuvoje yra pogimdyvinė depresija. Tai depresija, atsiradusi pogimdyviniame laikotarpyje. Tokia būsena sukelia intensyvią jaunos mamos kančią, dažnai su kaltės jausmu, sutrikdo normalų šeimos gyvenimą, turi kitų neigiamų socialinių ir emocinių pasekmių. Yra įrodyta, kad iki 20 proc. mamų patiria šį sutrikimą. Jis prasideda per pirmus mėnesius po gimdymo (rečiau – po gimdymo praėjus pusmečiui ar daugiau), tęsiasi keletą mėnesių ar ilgiau ir pasireiškia kaip stiprūs emocijų svyravimai, išsekimas, beviltiškumo jausmas. Šie simptomai gali paveikti motinos gebėjimą pasirūpinti savimi ir savo vaiku, atlikti kasdieninę veiklą.
Apibendrinant galima teigti, kad kompleksinė problemos prigimtis reikalauja kompleksinės pagalbos krizinio nėštumo atveju. Valstybė turi pasirūpinti krizinio nėštumo prevencija ir padėti Lietuvoje sumažinti krizinio nėštumo padarinius, apsaugoti ir užtikrinti vaisingumui ir sklandžiam nėštumui bei gimdymui palankias sąlygas. Krizinio nėštumo centrų veiklos užtikrinimas – nacionalinis interesas ir žmoniškumo išraiška.
Kompleksinės pagalbos poreikis