Nacionalinė šeimos taryba, siekdama teikti Seimui ir Vyriausybei patariamąją ir ekspertinę nuomonę formuojant nuoseklią šeimos politiką, kuriant bendradarbiavimo mechanizmus tarp šeimų (jas atstovaujančių ir su jomis dirbančių organizacijų) ir atsakingų už šeimos politiką institucijų (ministerijų bei savivaldybių) bei atliekant šeimos politikos įgyvendinimo stebėseną, kartu su Socialinių reikalų ir darbo komitetu Seime surengė konferenciją „Lietuvos demografinės situacijos tendencijos viešosios politikos kontekste“.
Atsižvelgiant į sudėtingą Lietuvos demografinę padėtį, Lietuvos Respublikos piliečių emigracijos mastą ir kartų kaitos neužtikrinantį gimstamumą, kuris daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai, Lietuvos valstybės ir jos visuomenės raidai bei apsunkina socialinės apsaugos sistemą, Seime 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo priimtas nutarimas Nr. XIII-1484, kuriame patvirtinta Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategija. Praėjus beveik 4 metams, demografinei situacijai dar blogėjant, svarbu grįžti prie šios aktualios temos, nagrinėti ją sąlygojančius veiksnius, numatyti ir diegti naujas gerinimo strategijas bei priemones.
Išklausę mokslininkų, politikų, nacionalinio ir savivaldybinio lygmens politikos įgyvendintojų, konferencijos dalyviai pateikia šiuos apibendrinančius teiginius:

  1. Daugelis demografinių iššūkių, su kuriais šiandien susiduria Lietuva, yra ilgalaikių demografinių procesų pasekmė. Šios dienos viešosios politikos sprendimai, nukreipti į demografinių procesų subalansavimą, gali duoti rezultatus tik ateityje. Siekiant užtikrinti, kad viešosios politikos sprendimai pasiektų norimų rezultatų, reikėtų adekvataus demografinių procesų ir veiksnių suvokimo, įrodymais grįstų sprendimų, profesionalios nuolatinės stebėsenos, tarpinstitucinio ir tarptautinio bendradarbiavimo.
  2. Silpna jungtis tarp demografijos mokslo ir politikos sprendimų tampa kliūtimi panaudoti esamus išteklius ir galimybes: stokojant kokybiškų demografinių duomenų, konsoliduoto demografijos mokslinio potencialo bei egzistuojant tik paviršutiniškam įsiklausymui į mokslą, paramos šeimai politika tampa politinio ciklo įkaite ir tikėtis racionalių politinių sprendimų sunku.
  3. Šeimos politika turėtų vengti deklaratyvumo ir kurti objektyvius šeimai palankios aplinkos stebėsenos instrumentus, kad Lietuvos šeimos politika būtų nuosekli ir ilgalaikė, nukreipta ne į šeimos kontrolę, bet į bendruomeniškumo skatinimą, pozityvaus požiūrio puoselėjimą į šeimą, nėštumą ir vaisingumo dovaną  nuo vaikystės.
  4. Siekiant sušvelninti neigiamas demografinių procesų pasekmes Lietuvos Respublikos regionuose, būtina nuosekli valstybės politika, užtikrinanti tolygų specialistų pasiskirstymą regionuose. Tai sąlygotų bazinių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę kuo arčiau asmens gyvenamosios vietos.
  5. Vykdant mokyklų tinklo pertvarką svarbu kartu spręsti ir susisiekimo užtikrinimo, darbo vietų kūrimo, šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo, jaunų specialistų pritraukimo į regionus bei kitas regionuose kylančias problemas.
  6. Dėl demografinių problemų socialiniame sektoriuje kylančius iššūkius, sprendimus nacionaliniu lygmeniu priimantiems politikams rekomenduojama atkreipti dėmesį į darbo vietų kūrimą regionuose, socialinės atskirties mažinimą, skyrybų prevenciją, efektyvių programų taikymą paauglių integralumui ir psichinei sveikatai gerinti, priklausomybės ligų gydymą ir profilaktiką, vienišų senyvo amžiaus asmenų slaugos ir globos užtikrinimą, plėtojant paslaugas namuose.
  7. Rekomenduojama atlikti nuoseklią šeimų poreikio būstui Lietuvoje analizę ir pagal ją nustatyti ilgalaikes būsto prieinamumo šeimoms vystymo kryptis, apie tai plačiai informuojant visuomenę. Itin svarbu didesnį dėmesį skirti mažas pajamas gaunančioms šeimoms, siekiant joms suteikti ne tik būstą, bet ir jų poreikius atitinkančias paslaugas, kurios įgalintų jas veikti savarankiškai. Sprendžiant apsirūpinimo būstu problemas valstybės įstaigos turėtų nevengti atsakomybės sušvelninti laisvosios rinkos poveikį jaunoms ir mažiau galimybių turinčioms šeimoms.
  8. Rekomenduojama šiuolaikines psichikos sveikatos problemas spręsti atsižvelgiant į demografinius ir socialinius psichikos sveikatos aspektus, tobulinant psichikos sveikatos priežiūros sistemą, nes vienas iš pagrindinių Lietuvos gyventojų mirtingumo modelio bruožų – didelis mirtingumas dėl su psichikos sveikata susijusių mirties priežasčių: savižudybių, psichikos sutrikimų, mirčių dėl alkoholio vartojimo, kitų išorinių mirties priežasčių.
  9. Itin didelis mirtingumo dėl savižudybių lygis Lietuvoje – vienas svarbiausių rodiklių, rodančių visuomenės psichikos sveikatos būklę. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad tokia padėtis gali būti susijusi ne tik su sparčiais socialiniais ir ekonominiais pokyčiais, bet ir su neveiksminga psichikos sveikatos priežiūros sistema, bet ir prevencinių priemonių stygiumi, į ką svarbu atkreipti dėmesį ir imtis priemonių.
  10. Viešame ir akademiniame diskursuose šeiminio gyvenimo pertvarka ir mažėjantis gimstamumas dažnai siejami su gyventojų emigracija iš Lietuvos ir gyvenimu abipus sienų, ypač su jaunų žmonių mobilumu. Tyrimai atskleidžia, kad dauguma jaunų žmonių liktų gyventi Lietuvoje, jeigu galėtų laisvai rinktis ir jų sprendimui neturėtų įtakos šeimos finansinė padėtis. Antra vertus, gausėjančios artimų žmonių bendruomenės užsienyje ir asmeninė patirtis sudaro prielaidas ketinimams išvykti iš Lietuvos ir šeimyniniam gyvenimui keliose šalyse. Raginame į šiuos tyrimo duomenis atkreipti dėmesį, priimant jaunų šeimų situaciją Lietuvoje liečiančius sprendimus.
  11. Rekomenduojama šeimos ir migracijos klausimus nagrinėti neatsietai, išryškinant migracijos šeimų gyvenimo ypatumus ir įvardijant transnacionalinių šeiminių ryšių statusus, ieškoti optimalių politinių sprendimų ir juos įgyvendinti siekiant nacionalinių interesų ir šeimų gerovės.
  12. „Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategija“ turėtų būti nuolat peržiūrima, skiriant adekvačius finansavimo išteklius jos įgyvendinimui. Svarbu, kad tęstinė objektyvi šios strategijos įgyvendinimo stebėsena padėtų pasiekti numatytus tikslus ir atpažinti naujai kylančius iššūkius bei juos spręsti.

 

Nacionalinė šeimos taryba ir konferencijos dalyviai