Pranešimas kovo 30 d. skaitytas LR Seime.
Gerbiamieji Seimo nariai, dėkoju už kvietimą ir dėmesį demografijos klausimui, kuris tikrai labai aktualus. Tai atskleidė ir prieš mane kalbėję pranešėjai.
Lietuva apie gresiančias demografines problemas buvo perspėta Nepriklausomybės pradžioje. Dar 1996 m. užsienio ekspertai buvo pateikę vaizdžias prognozes, kas nutiks, jei nebus imtasi adekvačių priemonių. Švedijoje 2013 m. Europos Komisijos organizuotoje konferencijoje dėl ilgalaikės slaugos reikalaujančių asmenų skaičiaus augimo buvo patvirtintos neraminančios prognozės.
Kas buvo daroma Lietuvoje, reaguojant į tokias prognozes? 2004 m. spalio 28 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę demografinės (gyventojų) politikos strategiją 2005-2008 metams. Numatytos priemonės, bet konkretus finansavimas nebuvo numatytas ir skirtas. Nestebina, kad priemonės nebuvo įgyvendintos. [2004 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3,45 milijono gyventojų; 2008m. – 3,21 milijono.]. 2017 m. LRV nusprendė, kad demografijos strategija neveikia nuo 2004-ųjų.
2018 m. rugsėjo 20 d. Seime buvo patvirtinta nauja Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategija, kuri paremta „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Joje buvo numatyti stebėsenos rodikliai, bet atskiro biudžeto šiai strategijai nebuvo skirta. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pastangomis buvo bandoma išgryninti aktualius strateginius klausimus, tikslus, suformuoti uždavinius pagal jau veikusias 74 priemones, paremtas pagrindiniais demografiją lemiančiais veiksniais (gimstamumas, migracija ir mirtingumas): (31 priemonė siekiant sukurti palankią aplinką šeimos kūrimui; 25 – gerinant imigracijos srautų valdymą; 18 – suteikiant galimybę vyresnio amžiaus žmonėms integruotis į visuomenę.) Priemones įgyvendinti turėjo 10 ministerijų, Užimtumo tarnyba ir kt. atitinkamos institucijos. Demografinėje strategijoje didžiausias dėmesys numatytas vaiko pinigams ir skurdo mažinimui bei paslaugų šeimoms paketui į kurį įėjo 14 standartinių paslaugų. Deja, ir šios Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategijos planui nebuvo lemta būti įgyvendintam, nes buvo pakeista strateginio valdymo sistema, argumentuojant būtinybę integruoti strateginio planavimo, regionų plėtros ir teritorijų planavimo procesus.
Stebint minėtus procesus, iškyla klausimas ne tik dėl šių strategijų. Savo pasisakyme norėjau paliesti demografijos klausimą šeimos politikos kontekste. Visu aktualumu atsiskleidžia šeimos politikos sąsajos su demografijos krize ir prioritetų pasirinkimo klausimas. Valstybinę šeimos politiką svarstant svarbu išsiaiškinti pagal ką nustatomi prioritetai Valstybėje ir kaip nuosekliai yra jų laikomasi. Dėl to svarbu atlikti nuolatinį monitoringą (stebėseną), ar priemonės, kurios yra taikomos, atitinka prioritetinius siekius, ar jos tikrai efektyvios. Pasirinkus netinkamus (dažniausiai ideologijai tarnaujančius) prioritetus pasekmes jaus visi. Ir jos bus sunkiai ištaisomos. Tai jau esame patyrę per 50 sovietų brukamos ideologijos metų.
Išnagrinėję Šeimos politikos prioritetus ES šalyse, istorinės kiekvienos šalies šeimos politikos raidos kontekste, pastebime, kad atskiros šalys skiriasi šeimos politikos tikslų prioritetais ir šeimos politikos priemonių planavimu. Bet visose galima išskirti penkis pagrindinius šeimos politikos tikslus: gimstamumo didinimas; aukštas moterų užimtumo lygis; aukštas vaikų išsilavinimo lygis (aukštas bendrojo išsilavinimo lygis); žemas šeimų skurdo rodiklis; darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas, užtikrinant moterų ir vyrų lygybę.Lietuvos situacijos analizė atskleidžia, kurie iš šių tikslų aktualiausi Lietuvai ir kokius šeimos politikos prioritetus Lietuva yra realiai pasirinkusi.
Gimstamumas pagal absoliučius skaičius Lietuvoje sumažėjo daugiau negu dvigubai. Reprodukcinio amžiaus moterų taip pat. Žinau, kad kai kurie mokslininkai labai vengia palyginimų absoliučiais skaičiais, bet tai tikrai iliustratyvu.
Nuo 1992 m., kai gyventojų skaičius Lietuvoje pasiekė maksimumą ir artėjo link 4 milijonų (3 706 299), iki 2022 m. pradžios gyventojų Lietuvoje sumažėjo 25,05 proc., t.y. 928 308 gyventojų, arba daugiau nei šiuo metu gyvena Vilniuje ir Kaune kartu sudėjus. Kas gali paneigti, kad būtent gimstamumo klausimas valstybei turėtų būti prioritetinis? Kaip yra su kitais išvardintais šeimos politikos tikslais?
Tuo tarpu kalbant apie moterų užimtumo lygį – Lietuva tarp kitų ES šalių pagal šį rodiklį užima vieną iš aukščiausių vietų. 2022 m. Lietuvoje 42 proc. ministrių ir viceministrių pareigų ėjo moterys (+15 proc. nuo 2019 m.). Tai vienas aukščiausių rodiklių ES.
Atsižvelgiant į pateiktus duomenis, iškyla klausimas, pagal kokius kriterijus pagrindinis prioritetas Lietuvoje teikiamas lyčių lygybei tarsi tai būtų aktualiausias klausimas? Pagal biudžete skiriamą finansavimą akivaizdu, kad šeima kaip visuma Lietuvoje nematoma. Tiems, kurių rūpinimosi objektas yra visa šeima, skiriama 10 ir daugiau kartų mažesnis finansavimas negu instiucijoms, kurios rūpinasi tik viena iš sudedamųjų šeimos politikos dalių (lyčių lygybe, vaiko teisių kontrole, atskiroms šeimoms kylančiomis problemomis). Šeimų kontrolė gali būti kraštutinė priemonė, ekstremaliais atvejais, bet ji niekada nebus šeimą stiprinančia ir įgalinančia priemone. Kas lemia tokį paskirstymą ir kuo jis grįstas? Atsakymo į šį klausimą nesigirdi.
Išanalizavus tarptautinę šeimos politikos patirtį, į akis krenta mūsuose paplitęs labai siauras šeimos funkcijų suvokimas. Dėl to tikima, kad kontroliuojant, ar šeimoje nepasireiškia smurtas, ar užtikrinti baziniai poreikiai (maistas, rūbai, stogas virš galvos), prisidedame prie šeimos gerovės. Deja, iš esmės peržiūrėjus šeimos gerovės užtikrinimo kriterijus, svarbu atkreipti dėmesį, kad šeimos funkcijos apima kur kas daugiau sričių. Visai baigiama užmiršti šeimos autonomijos sąvoką, lengvai peržengiamos šeimos ribos. Šalis, kuri suinteresuota demografine situacija (gimstamumo augimu, mirtingumo ir emigracijos mažėjimu) sudaro sąlygas, kad šeimos norėtų gyventi šioje šalyje ir auginti vaikus. Tam reikalingos sąlygos apima ne tik ekonominę, bet ir socialinę aplinką, žmogiškąją ir politinę aplinką, kultūrines tradicijas.
Kad šeima galėtų prisiimti atsakomybę, sukurti sveiką ir saugią aplinką vaikams, ji turi turėti pakankamai vidinių ir išorinių išteklių kurti šiltą šeimos atmosferą, kai šeimos nariai rūpinasi ir palaiko vieni kitus, o šeima integruojasi į bendruomenę. Darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas prasideda nuo geranoriško ir lankstaus santykio su darbdaviu, kai darbdaviai su šeima tariasi, kaip padėti šeimai išlaikyti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, padedančią laimėti šeimai darną šeimoje, pasitenkinimą gyvenimu ir darbu, o darbdaviui sveiką lojalų ir iniciatyvų našiai dirbantį darbuotoją. Lyčių lygybės ir kitų rodiklių kontroliavimu bei nuobaudomis tokios šeimai palankios aplinkos neįmanoma pasiekti.
Demografinės strategijos vizijoje kaip siekinys buvo minimas šeimos, kaip pamatinio visuomenės instituto, aukštas prestižas visuomenėje, palankios šeimai aplinkos, atsižvelgiant į šeimų poreikius, sukūrimas. Kyla klausimas – kokie teisės aktai atskirose ministerijose, susiję su vaisingumu ir dėmesiu gimstamumo didinimui priiminėjami pastaraisiais metais? Atkreiptinas dėmesys, kad SAM pastaraisiais metais kaip prioritetiniai buvo priiminėjami teisės aktai: įteisinatys lyties keitimo operacijas, (kai daugybė mokslininkų sutaria, jog tai prieštarauja medicinos etikos principui –primum non nocere (pirmiausia nepakenk), juk sąmoningai sužalojamas kūnas ir žmogui atimama vaisingumo galimybė. Savo tapatumo suvokimas negali būti gydomas skalperiu); cheminį abortą, didinantį negimdinio nėštumo, o tuo pačiu ir vaisingumo praradimo galimybę, kontraceptinių priemonių paauglėms (levangestrolio) prieinamumo palengvinimą per kompensavimo mechanizmus. Tačiau niekaip nepatvirtinamas pagalbos krizinėje situacijoje atsidūrusioms nėščioms moterims įteisinimas. Ar tai atitinka gimstamumo didinimo prioritetą?
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje nuolat vyksta kovos dėl Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos, iš kurios intensyviai norima pašalinti rengimo šeimai dalį. Motyvų gausu ir įvairių, bet tarp jų demografinių aktualijų ir teigiamo požiūrio į tvirtą ir stabilią šeimą formavimo argumentų vengiama. Sutinkamas akivaizdus neigiamo požiūrio į nėštumą ir gimdymą propagavimas jaunimo tarpe. Vengimas suteikti informaciją apie vaisingumą, individualistinės ideologijos brukimas, neugdant atsakomybės už prisidėjimą prie šalies ateities, bendruomeninio gyvenimo normų, kartų solidarumo.
SADM stipriai pajudėjo dėl prevencinių socialinių paslaugų šeimoms įteisinimo. Tačiau ji taip pat yra atsakinga už būsto politiką. Mokslininkai tyrimais aiškiai nustatė būsto politikos sąsajas su šeimoje vykstančiais procesais, susijusiais su gimstamumu. Būsto neturėjimas – svarbi santuokų mažėjimo, jų atidėjimo vėlesniam laikui, mažo gimstamumo priežastis, nes jauni žmonės pirmiausia nori susikurti materialinę gerovę ir apsirūpinti būstu, tik po to pradeda galvoti apie šeimos kūrimą, jos pagausėjimą. Sunkumus apsirūpinant būstu lemia žemas gyventojų pajamų lygis ir aukštos būsto kainos. Didelei daliai gyventojų, siekiančių apsirūpinti būstu arba pagerinti jo kokybę, reikalinga valstybės parama. Todėl svarbu suteikti daugiau apsirūpinimo būstu galimybių, ypač jaunoms šeimoms ir šeimoms, auginančioms vaikus. Deja, iki šiol nėra aišku, kokia yra pagalbos jaunoms šeimoms apsirūpinti būstu koncepcija. Kokios politinės būsto strategijos valstybė laikosi jaunų šeimų atžvilgiu?
Vienos šalys (pvz. Nyderlandai) laikosi būsto nuomos politikos strategijos ir subsidijuoja būsto nuomą šeimai, kuri neturi būsto. Yra išdirbta sistema, kaip be didelės biurokratinės naštos šeimos gauna pinigus nuomai per seniūnijas. Kitos šalys (pvz.Vengrija) laikosi būsto jaunai šeimai kreditavimo sistemos, kai šeima gauna kreditą ne pagal tai, kad turi pakankamai stabilius finansus grąžinti iš banko gautą kreditą, bet dėl to, kad yra jauna šeima, į kurią valstybė investuoja kaip į ateities kūrėją.
Lietuvoje priimtos pirmo būsto programos koncepcija neaiški – ar ja siekiama padėti jaunoms šeimoms apsirūpinti būstu, ar siekiama spręsti regionų aprūpinimo jaunais specialistais klausimą. “Jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą regionuose, valstybė subsidijuoja būstą tose teritorijose, kuriose kvadratinio metro normatyvinė vertė yra bent 65 procentais mažesnė už nustatytą didžiausią normatyvinę kvadratinio metro vertę visoje Lietuvoje.” Dominuoja gausybė šeimoms taikomų techninių biurokratinių reikalavimų, tampančių trikdžiais šia programa pasinaudot ir realiai neiškoma priežasčių, dėl ko šeimos nepasinaudoja ja.
Kaip demografinės krizės neefektyvus sprendimas atsilieps kiekvieno iš mūsų gyvenime labiausiai atspindi senų žmonių sveikatos priežiūros ir slaugos situaciją dabar ir ateityje. Regionuose gyvena nuo 41 iki 79% žmonių, kuriems yra virš 65 m.. Seniems žmonėms būdingas polimorbidiškumas. O gydytojų vis mažėja, nes dauguma jų pensinio amžiaus. Jau dabar pirminio lygio gydytojai perkrauti šiose kaime senų žmonių gyvenamose teritorijose (perviršis normos nuo 10% iki 300%!!!!). Teisės aktas, įpareigojantis gydytoją ir slaugytoją nors vieną kartą per mėnesį aplankyti labai sunkios būklės ligonį jo namuose, neveikia. Plačiai ištransliuota žinia, kad vyksta defamilizacijos procesai tų, kurie atsakingi už ilgalaikių ligonių slaugą namuose, negirdimi. Galima daug ir plačiai kalbėti apie mirtingumo ir migracijos problemas, bet tai jau paminėjo kiti kalbėtojai.
Kaip vertinu perspektyvą, kurią siūlo ateities scenarijus“Lietuva 2050”? Vienas iš pamatinių demokratijos principų yra realus, o ne imitacinis dalyvavimo užtikrinimas. Jei skelbiame apie įvairovę kaip siekinį, tai jai nepadeda, kai vienos ideologinės krypties atstovai įtraukiami, o kitų atmetami, priklijuojant įvairias žeminančias etiketes. Apie Lietuvos situaciją kalbama iš globalistinės perspektyvos ir tai traktuojama kaip vienintelė galimybė, tačiau yra ir kitos galimybės. Šiame kontekste viso dokumento moksliškumas ir demokratijos siekis pradeda kelti abejonių. Šeimos politikos analizės visame dokumente neteko aptikti. “Dėl palankaus politinio ir socioekonominio konteksto, kompleksiškos šeimos politikos, stabilizavosi gyventojų skaičius“ – taip skelbiama viename iš ateities scenarijų, tačiau neanalizuojama, kokios strateginės kryptys, kurias kėlė (arba ne) Lietuva, stabilizuojant gyventojų skaičių, pasirodė efektyvios, ir kurios ne, kaip ateities scenarijų kūrėjai suvokia kompleksišką šeimos politiką ir kas kliudė ją įgyvendinti iki šiol? Nepalankus geopolitinis kontekstas? Taip atsiskleidžia visų pasiūlytų scenarijų trūkumus t.y. yra įsitikinimas, kad tik įvykiai tarptautinėje erdvėje, vakarietiškų nuostatų (kaip mes jas siaurai suprantame) kopijavimas ir deklaravimas apsprendžia padėtį Lietuvoje. Žinoma, tie įvykiai turi reikšmę, tačiau jie labiau priklauso nuo šalies vidaus padėties, labiausiai nuo to, kokių tikslų siekia ir kaip juos įgyvendina valstybė per savo institucijas. Šių argumentų, pagrindžiančių ateities scenarijų vizijas, neteko matyti. Dėl to ir ateities scenarijai daugiau primena atitrūkusią nuo realybės iliuziją, deklaratyvius šūkius, negu rimtą dabarties analize grįstų ateities krypčių ir prioritetų strateginį vaizdą, kaip siekinį, dėl kurio Lietuvos žmonės galėtų sutarti ir į jį orientuotis.