Kovo 28 d. Nacionalinė šeimos taryba kartu su Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetu surengė mokslinę praktinę diskusiją „1000 pirmųjų vaiko gyvenimo dienų: projekto patirtis Lietuvoje ir jo perspektyvos“. Komiteto pirmininkas Linas Kukuraitis atkreipė dėmesį į skurdo riziką patiriančias šeimas: tikriausiai turime indikacijų, kad šeimos nesijaučia pakankamai saugiai, kad drįstų prisiimti tą įsipareigojimą – užauginti vaiką. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, jei vaikai išgyvena iki trijų metų skurdo patirtį, tai tik keliolika jų išeina iš skurdo. Nacionalinės šeimos tarybos narė, laikinai atliekanti pirmininko funkcijas Lijana Gvaldaitė pristatydamą diskusijos temą, sakė: Džiugu, kad po ilgų diskusijų ir ilgus metus trukusių pavienių pagalbos iniciatyvų, pradedama matyti  šią problematiką ir teikti pagalbą labiau sistemiškai ir organizuotai, įtraukiant daugiau veikėjų ir ne tik žemesnėse grandyse, bet valstybiniame lygmenyje. Lietuvoje pradėtos įgyvendinti pagalbos iniciatyvos šiuo itin svarbiu vaiko raidai ir sveikatai laikotarpiu. Tai išprovokavo ar paskatino akivaizdūs poreikiai ir, deja, nelaimingi atsitikimai. Esme dėkingi, kad Gytė Sirgaudienė iš SAM projektą atvežė į Lietuvą. Jei tai bus toliau vystoma,  tai yra didelis pasiekimas mūsų šaliai, nes tai yra prevencija ir investicija  į ateitį ilgalaikėje perspektyvoje. Ši sritis yra išties plati ir kompleksiška, implikuojanti specialistų ir institucijų  bendradarbiavimą, ir rasti integraciją, sinergiją tarp skirtingų institucijų, priemonių ne visada paprasta, todėl į diskusiją sukvietėme įvairių sričių atstovus.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Rita Grigalienė sveikinimo žodyje paminėjo, kad 1000 pirmųjų dienų tai pamatinis laikotarpis vaiko vystymuisi. Nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų valstybė remia vaiko gimimą. Teikiamos vaiko gimimo išmokos, savivaldybės skiria vaiko kraitelius, dirbančioms motinoms suteikiamos motinystės atostogos bei vaiko priežiūros atostogos su diferencijuotomis išmokomis, skiriami „vaiko pinigai“. Be finansinės paramos, valstybėje yra vykdoma nemažai priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti tiek mažus vaikus auginančių tėvų psichologinė ir emocinė gerovė, tiek lankstesnį darbo iš šeimos įsipareigojimų derinimą, tiek saugią gyvenamąją aplinką bei apsaugą nuo smurto. SADM ir SAM įgyvendino bendrą planą, kuriuo siekiama mažinti dėl nėštumo, gimdymo ir pogimdyvinio laikotarpio padidėjusio streso ir kitų neigiamų aplinkos veiksnių, kylančios depresijos po gimdymo bei susijusių psichikos ir elgesio sunkumų bei sutrikimų pasireiškiama, geriau pasirūpinti nėščiosios, gimdyvės ar mamos, tėvų psichologine gerove šiuo jautriu laikotarpiu. Pranešimą apie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priemones, skirtas šeimoms pristatė Teresa Roščinska, Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės vyresnioji patarėja.

Socialinės apsaugos viceministrė prof. dr. Laimutė Vaidelienė pristatė vaikų asmens sveikatos priežiūros naujoves, akcentuodama šioje temoje Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą „Motinos ir vaiko sveikatos priežiūros gerinimas“. Ši programa apima visą Lietuvą, kiekviename rajone yra vieta, kurioje galima gauti tas paslaugas. Daugiau nei 15 tūkstančių vaikų yra gavę per metus šias paslaugas. Kad raida artėtų prie būtinos.  Programos tikslas – gerinti ambulatorines nėščiųjų, pagimdžiusiųjų, naujagimių, kūdikių, vaikų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų sveikatos priežiūros paslaugas, skatinant lengvai prieinamą, integruotą, bendruomeninę, profesionalią priežiūrą.  Projekto įgyvendinimo metu sukurti akušerijos, neonatologijos, vaikų ligų bei ankstyvosios vaiko raidos sutrikimų reabilitacijos diagnostikos ir gydymo standartai, pakelta šias paslaugas teikiančių specialistų kompetencija, įstaigos aprūpintos paslaugoms teikti būtina medicinine įranga.

Prof. dr. Ilona Tamutienė savo pranešime pristatė pirmųjų 1000 vaiko gyvenimo dienų svarbą sveikatai, vystymuisi ir ateities gerovei. Ankstyvosios patirtys, ypač žalojančios vaikystės patirtys (smurtas, nepriežiūra, šeimos disfunkcija), gali turėti ilgalaikį poveikį tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Moksliniai tyrimai rodo, kad palanki, puoselėjanti aplinka padeda tėvams ir kitiems, dirbantiems su vaikais, užtikrinti vaikams gerą sveikatą, maitinimą, saugumą ir apsaugą nuo grėsmių bei suteikti galimybes vaikams mokytis per sąveiką, kuri yra atliepianti jų poreikius ir emociškai palaikanti. Įrodyta, kad rūpestis motinos ir vaiko sveikata turi koreliacinį ryšį: jei rūpinamasi motinos sveikata, pagerėja vaiko savijauta, jei rūpinamasi vaiko sveikata, pagerėja motinos savijauta, o poveikis kūdikių sveikatai ir vystymuisi yra stipresnis, kai intervencijos motinai ir kūdikiui yra teikiamos kartu. Pranešime pabrėžiama, kad sėkminga praktika galime laikyti Lietuvoje vykdytą vizitacijos namuose ankstyvos intervencijos (SAM) programą (kuri iš 1000 dienų projekto tapo sveikatos apsaugos sistemos dalimi). Jo metu socialiai pažeidžiamoms motinoms ir vaikams buvo teikiamos paslaugos, siekiant intervencijos būdu pakeisti moterų ir (arba) šeimų elgesį iš rizikingo į mažiau rizikingą ir iš mžiau rizikingo į nerizikingą. Pavyzdžiui, teiktos tokios paslaugos: priežiūros žiniomis (higiena, sveikata, maitinimas), vaiko stimuliacija (kalbėjimas, dainavimas, žaidimas), saugumo suteikimas. Šio projekto rezultatai buvo veiksmingi ir padarė teigiamą įtaką vaikų vystymuisi, vaiko ir šeimos gerovei, tačiau, anot mokslininkės, pagalba yra fragmentuota, todėl reikia plėsti tokios priemonės apimtis ir derinti paslaugų teikima kartu su parama. Taip pat būtina stiprinti investicijas į nėščiųjų ir vaikų mitybą bei plėtoti integruotą valstybinę programą, kuri apjungtų įvairias institucijas ir efektyviai spręstų ankstyvosios vaikystės iššūkius. Galiausiai, mokslininkė pabrėžia, kad trūksta tyrimų, pristatančių esamų priemonių efektyvumą ir veiksmingumą.

Apie psichologinį vaiko gimimą kalbėjo Nacionalinės šeimos tarybos narė, prof. dr. Roma Jusienė. Pirmieji treji metai yra sudėtingas procesas, apimantis tiek biologinę, tiek psichosocialinę raidą. Kūdikis psichologinė raida neatsiejama nuo santykių su mama, tėčiu ir artima aplinka. Pirmieji trys gyvenimo metai – tai laikotarpis, kai vyksta atsiskyrimo–individuacijos procesas, kuris apima kelias fazes: pradinį simbiozės laikotarpį su mama, diferencijaciją, savasties formavimąsi ir emocinio objekto pastovumo atsiradimą. Kūdikis per šį laiką išmoksta pasitikėti pasauliu, formuoja pirmuosius emocinius ryšius, lavina savireguliaciją ir socialinius įgūdžius. Tėvas atlieka itin svarbų vaidmenį – jis yra ne tik pagalba mamai, bet ir ryšys su išoriniu pasauliu, užtikrinantis saugumą ir emocinį stabilumą. Prieraišumas, nuoseklus dėmesys ir tinkama aplinka skatina vaiko autonomiją, kompetenciją ir socialinį susietumą. Tačiau jei ankstyvoje vaikystėje vaikas patiria nesaugų prieraišumą, emocinį atstūmimą ar tėvų išsekimą dėl įvairių gyvenimo iššūkių, gali kilti ilgalaikių pasekmių: psichikos sveikatos sutrikimai, priklausomybės, socialinės problemos. Todėl labai svarbu investuoti į šeimos paramą, užtikrinant, kad tėvai galėtų kurti palankią aplinką vaikui.

Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė skaitė pranešimą tema „Krizės, susijusios su nėštumu. Pagalba jas įveikiant.“ Pranešėjos teigimu, nėštumas gali tapti krizine situacija dėl įvairių priežasčių: neplanuoto pastojimo, santykių ar finansinių problemų, sveikatos komplikacijų ar netekties. Moterys gali susidurti su emociniais sunkumais po nėštumo nutraukimo, persileidimo ar susilaukus neišnešioto kūdikio. Pogimdyminė depresija taip pat yra reikšmingas iššūkis, galintis paveikti motinos ir vaiko gerovę. Krizinio nėštumo centras siūlo kompleksinę pagalbą: individualias psichologo, socialinio darbuotojo ir kitų specialistų konsultacijas, savitarpio paramos grupes, teisinę informaciją bei materialinę paramą. Centre dirbama pagal aiškius algoritmus, siekiant suteikti pagalbą įvairiose situacijose – tiek svarstančioms nėštumo nutraukimą, tiek jau apsisprendusioms gimdyti, tiek patiriančioms netektį ar pogimdyminius emocinius sunkumus. Ilgalaikė centro veikla rodo, kad ši pagalba yra reikalinga ir efektyvi: per 11 metų pagalba suteikta tūkstančiams moterų ir šeimų, organizuojamos edukacinės paskaitos, o gimusieji kūdikiai gauna reikalingą materialinę paramą. Tokios iniciatyvos yra būtinos siekiant užtikrinti moterų emocinę gerovę, skatinti sąmoningą motinystę ir užkirsti kelią nepalankiems vaikystės patyrimams.

Pogimdyvinės depresijos centro vadovė Nida Vildžiūnaitė dalijosi apie „Mamų psichikos svaikata ir iššūkiai, siekiant gyvenimo kokybės“. Šis centras siekia palaikyti moteris, kad jų motinystės patirtis būtų kuo sklandesnė ir kokybiškesnė. Tačiau daugybė veiksnių gali kelti riziką moters emocinei sveikatai: socialinės problemos, psichologiniai sunkumai, fizinės sveikatos iššūkiai ir gyvenimo būdo ypatumai. Centro vadovė išskiria šiuos pogimdyminės depresijos rizikos veiksnius: socialiniai: jaunas amžius, palaikymo trūkumas, smurtas, finansiniai sunkumai, kūdikio su specialiaisiais poreikiais auginimas; psichologiniai: ankstesni nuotaikos sutrikimai, neigiama gimdymo patirtis, menkas pasitikėjimas savimi; fizinės sveikatos: persileidimai, hormoniniai pokyčiai, sudėtinga gimdymo eiga, ankstyvas žindymo nutraukimas; gyvenimo būdo: prasta mityba, miego trūkumas, fizinio aktyvumo stoka.Tyrimai rodo, kad dauguma moterų nesikreipia pagalbos, nors patiria sunkumų. Dažnai jos slepia savo būseną dėl stigmos, baimės būti nesuprastomis ar net prarasti vaiką. Nepilnavertė gyvenimo kokybė po gimdymo dažnai siejama su: kūno pokyčiais ir nepakankama reabilitacija, trūkstama pagalba buityje ir vaikų priežiūroje, nepagarbiu požiūriu gimdymo metu, tapatybės paieškomis ir egzistenciniais klausimais, moters teisių ribojimu, visuomenės lūkesčiais, smurto atpažinimo, priklausomybių įveikimo iššūkiais, karjeros ir finansinių galimybių apribojimais. Tad svarbu ne tik suteikti profesionalią pagalbą, bet ir kurti palankią aplinką, kurioje moterys jaustųsi išgirstos, suprastos ir palaikomos.

NVO vaikams konfederacijos atstovės Elena Urbonienė ir Vaida Auglytė pabrėžia, kad Lietuvoje trūksta sisteminės paramos nėščiosioms ir mažiems vaikams, ypač skurdo paliestose šeimose. Lietuvoje išlieka kelios esminės problemos, susijusios su nėščiųjų ir mažus vaikus auginančių šeimų parama. Pirmiausia, trūksta mechanizmų, užtikrinančių kūdikių ir mažų vaikų pilnavertę mitybą – kas šeštas vaikas gyvena skurde, tačiau nėra valstybinių paramos sistemų, orientuotų į vaikų iki 2 metų amžiaus maitinimo poreikius. Siekiant spręsti šią problemą, siūloma įdiegti valstybinius paramos maistu mechanizmus, kurie padėtų užtikrinti vaikų sveiką augimą ir vystymąsi. Antra, socialinio būsto sistema nesuteikia pakankamos paramos vaikus auginančioms šeimoms. Norint palengvinti būsto prieinamumą, rekomenduojama gerinti būsto išperkamosios nuomos sąlygas šeimoms, kad jos turėtų galimybę gyventi tinkamose sąlygose. Trečia, trūksta vietų paramos centruose, kurie galėtų suteikti laikiną apgyvendinimą nėščiosioms ir motinoms, neturinčioms kur gyventi. Todėl būtina didinti valstybės paramą organizacijoms, teikiančioms apgyvendinimo paslaugas, kad kuo daugiau moterų galėtų gauti reikiamą pagalbą. Ketvirta, būtina gerinti sveikatos priežiūros paslaugas nėščioms moterims ir mažus vaikus auginančioms šeimoms. Tam siūloma prailginti vizitų pas specialistus trukmę, kad būtų skiriama pakankamai dėmesio tiek motinos, tiek kūdikio sveikatos būklei. Taip pat svarbu stiprinti žindymo specialistų prieinamumą ir kompetenciją, nes profesionali pagalba žindymo klausimais yra itin reikšminga pirmagimius auginančioms šeimoms. Plėtojant lankomosios priežiūros paslaugų tinklą, daugiau nėščiųjų ir jaunų šeimų galėtų gauti reikalingą pagalbą savo namuose. Be to, siūloma didesnį dėmesį skirti emocinei sveikatai, įskaitant motinų psichikos sveikatos stebėseną ir pagalbą toms, kurios susiduria su pogimdyvine depresija ar kitais psichologiniais sunkumais. Nors Lietuvoje yra tam tikrų pagalbos mechanizmų nėščiosioms ir vaikus auginančioms šeimoms, vis dar egzistuoja rimtų spragų paramos maistu, būsto prieinamumo, psichologinės pagalbos ir sveikatos priežiūros srityse. Reikalingi sisteminiai pokyčiai ir didesnė valstybės bei NVO bendradarbiavimo skatinimas, siekiant užtikrinti pilnavertę pagalbą pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms

Diskusijos metu išryškėjo kelios esminės problemos ir sprendimų kryptys, susijusios su pirmosiomis 1000 vaiko gyvenimo dienų. Pirmiausia, buvo akcentuota investicijų į ankstyvąją vaikystę svarba – išlaidos vaikams turėtų būti traktuojamos kaip ilgalaikė investicija į visuomenės ateitį. Valstybė turi aiškiai įsivertinti, ar dabartinės priemonės yra pakankamos ir veiksmingos, siekiant užtikrinti mažų vaikų ir jų šeimų gerovę. Buvo pabrėžta, kad nors Lietuvoje egzistuoja teisinė bazė ir mechanizmai socialinei paramai, jie nėra efektyviai išnaudojami. Be to, trūksta bendradarbiavimo tarp valstybės institucijų, savivaldybių ir NVO – nors NVO dažnai imasi spręsti aktualias problemas, jų iniciatyvos ne visada sulaukia pakankamo palaikymo valstybiniu lygmeniu. Vaikų mitybos klausimas išlieka viena iš didžiausių problemų. Nors kai kurios savivaldybės jau bendradarbiauja su Maisto banku, nacionaliniu lygmeniu vis dar nėra efektyvaus paramos mechanizmo, užtikrinančio pilnavertę kūdikių ir mažų vaikų mitybą. Regioniniai skirtumai taip pat yra svarbi problema – kai kuriose savivaldybėse prioritetai ne visada nukreipiami į šeimų gerovę. Pabrėžta, kad nors valstybė teikia finansinę ir teisinę bazę tam tikroms paslaugoms, savivaldybių lygmeniu trūksta aiškaus įsipareigojimo jas įgyvendinti. Diskusijos dalyviai taip pat pabrėžė gerųjų Europos praktikų svarbą ir jų taikymo Lietuvoje galimybes. Buvo pristatytos sėkmingos iniciatyvos, tokios kaip Suomijoje sukurta programa. Taip pat kalbant šia tema yra aktualūs Europos naujagimių sveikatos priežiūros standartai. . Akcentuota, kad reikia labiau remtis tarptautine patirtimi ir ją integruoti į nacionalines politikos priemones. Jie atliepia naujagimio priežiūrą nuo gimimo iki ketverių metų amžiaus. Galėtų būti diskusija sekantiems susitikimams, kaip šitas įrankis galėtų būti 1000 pirmųjų vaiko dienų projekto programos dalimi. Galiausiai, buvo išsakytas poreikis stiprinti lyderystę ir koordinavimą valstybiniu lygmeniu – ministerijos turėtų aiškiau telkti suinteresuotas šalis ir užtikrinti, kad turimos priemonės būtų ne tik kuriamos, bet ir realiai įgyvendinamos, siekiant geresnės vaikų ir šeimų gerovės.