Nacionalinė šeimos taryba, atliepdama savivaldybių šeimos tarybų ir komisijų išsakytą poreikį, suorganizavo nuotolinį susitikimą, kuriame savivaldybių atstovai aptarė įtraukiojo ugdymo situaciją Lietuvoje iš šeimų perspektyvos. Diskusijoje daugiausia dėmesio skirta vaikų ir šeimų patirtims, savivaldybių žmogiškiesiems ištekliams bei finansiniams iššūkiams, susijusiems su švietimo pagalbos užtikrinimu.
Remiantis statistiniais duomenimis, Lietuvoje beveik 15 proc. mokinių turi specialiųjų ugdymosi poreikių, o didžioji jų dalis mokosi bendrosiose klasėse. Nors pastaraisiais metais didėja finansavimas švietimo pagalbai ir auga mokinio padėjėjų skaičius, tačiau pastebima, kad individualios pagalbos poreikis taip pat didėja net ir mažėjant bendram mokinių skaičiui.
Pažymėtina, kad šiuo metu nėra vieningų mokinio padėjėjų etatų normatyvų – savivaldybės juos nustato savarankiškai. Švietimo pagalbai skirtos lėšos skiriamos bendrai ir turi padengti ne tik mokinio padėjėjų, bet ir kitų specialistų – psichologų, logopedų bei socialinių pedagogų – paslaugas. Dėl šios priežasties savivaldybės dažnai susiduria su mokinio padėjėjų trūkumu, o jų etatų didinimas reikalauja papildomų savivaldybių biudžeto lėšų. Tai savivaldybėms tampa reikšminga finansine našta, nes etatų skaičius dažnai priklauso nuo savivaldybės finansinių galimybių ir vietinių normatyvų. Dėl to kai kuriose savivaldybėse skiriamas finansavimas ne visada pasiekia mokyklas tokia apimtimi, kokios reikia realiems vaikų poreikiams užtikrinti.
Ekspertai ir švietimo specialistai pabrėžia, kad įtraukusis ugdymas Lietuvoje susiduria su keliais sisteminiais iššūkiais: skirtingais finansavimo modeliais savivaldybėse, specialistų trūkumu, taip pat nepakankamu mokyklų bendruomenių pasirengimu užtikrinti kokybišką pagalbą visiems vaikams. Šie iššūkiai daro įtaką ir šeimų patirtims – tėvai susiduria su ugdymo kokybės, pasirinkimo galimybių bei mokyklų bendruomenių pasirengimo klausimais.
Susitikimo metu Zarasų rajono savivaldybės šeimos komisijos narė Irena Gaigalienė pristatė mokinio padėjėjų svarbą šeimoms. Pranešėja atkreipė dėmesį, kad savivaldybėje daugėja specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, todėl didėja ir mokinio padėjėjų poreikis. Nors jų skaičius savivaldybėje auga, jo vis dar nepakanka. Pasak jos, mokinio padėjėjai atlieka svarbų vaidmenį ugdymo procese – padeda mokiniui įsitraukti į pamokas, teikia individualią pagalbą mokymosi, elgesio ar emocijų reguliavimo srityse, padeda užtikrinti saugumą bei sudaro galimybes mokytojui diferencijuoti ugdymą.
I. Gaigalienė pažymi, kad didelė dalis mokinio padėjėjų pareigybių finansuojama iš savivaldybių biudžetų, todėl etatų didinimas savivaldybėms sukelia papildomą finansinę naštą. Dėl to diskusijoje pabrėžta būtinybė stiprinti valstybės finansavimą šiai sričiai. Išsakyta nuomonė, kad įtraukusis ugdymas yra valstybės švietimo politikos kryptis, todėl mokinio padėjėjų finansavimas turėtų būti labiau užtikrinamas valstybės lėšomis, o ne paliekamas savivaldybių finansinėms galimybėms.
Susitikime dalyvavę atstovai daugiau nei iš 20 savivaldybių Diskusijoje išskyrė šiuos klausimus: poreikis šviesti visuomenę ir keisti bendruomenių – pedagogų, tėvų ir mokinių – požiūrį į įtraukųjį ugdymą, institucijų bendradarbiavimo stiprinimas bei mokinio padėjėjų pasirengimo gerinimas. Taip pat atkreiptas dėmesys į būtinybę labiau įtraukti tėvus į ugdymo procesą. Susitikimo dalyviai pabrėžė, kad svarbu, jog tėvai būtų aktyvūs partneriai, kartu su mokykla laikytųsi sutartų ugdymo principų ir padėtų spręsti kylančius iššūkius. Diskusijoje taip pat pažymėta, kad kartais tėvai lieka nepakankamai įtraukti, nors jų dalyvavimas galėtų padėti geriau spręsti problemas. Buvo atkreiptas dėmesys ir į platesnį poveikį šeimoms – pavyzdžiui, kad specialiųjų poreikių vaikų broliai ar seserys kartais taip pat susiduria su patyčiomis ar kitais iššūkiais.
Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos atstovė Kristina Valantinienė pakomentavo savivaldybių išsakytas įžvalgas ir pristatė ministerijoje vykusias diskusijas bei artimiausius planus įtraukiojo ugdymo srityje. Ji pažymėjo, kad mokymo lėšose yra numatytas finansavimas švietimo pagalbai, kuris apskaičiuojamas pagal mokinių skaičių. Kai kurios savivaldybės papildomai skiria lėšų iš savo biudžetų, taip pat gali pasinaudoti kitais finansavimo šaltiniais ar projektinėmis galimybėmis. Tačiau kartu pabrėžta, kad sprendžiant įtraukties klausimus svarbus ir pačių mokyklų įsitraukimas bei iniciatyva. Diskusijos metu taip pat pristatyta idėja ateityje svarstyti naujos – tarpinės – pareigybės atsiradimą tarp mokytojo ir mokinio padėjėjo.
Susitikimo dalyviai sutarė, kad siekiant kokybiško įtraukiojo ugdymo būtinas nuoseklus valstybės, savivaldybių, mokyklų bendruomenių ir šeimų bendradarbiavimas. Savivaldybių mokykloms rekomenduojama kreiptis į įstaigas, padedančias spręsti mokinio padėjėjams kylančius iššūkius.