Demografinė krizė šiandien vis dažniau aptariama kaip viena svarbiausių visuomenės problemų, tačiau ji neatsiejama nuo platesnio klausimo apie gyvybės ir šeimos kultūrą Lietuvoje. Ar šeimos, auginančios vaikus, iš tiesų jaučia visuomenės priėmimą ir palaikymą? Ar gebame jaunajai kartai perduoti suvokimą, kad vaikai yra dovana, o ne našta? Apie tai Augminas Petronis kalbasi su Lietuvos šeimos centro vadove Jurgita Saliniene ir Nacionalinės šeimos tarybos nariu Vyčiu Turoniu.
Pašnekovai atkreipia dėmesį, kad šeimos, auginančios vaikus, neretai susiduria ne tik su praktiniais sunkumais, bet ir su visuomenės nuostatomis. Artimoje aplinkoje dažnai girdimi komentarai, tokie kaip „gal jau gana trijų vaikų“, o vyresni žmonės, remdamiesi savo patirtimis, kartais labiau siekia apsaugoti jaunus tėvus nuo sunkumų nei drąsina kurti gausesnę šeimą. Keičiasi ir senelių vaidmuo – daugelis jų gyvena toliau nuo vaikų ir anūkų, ilgiau dirba, o ir jaunos šeimos pačios renkasi auginti vaikus vienos. Pašnekovai pastebi, kad kuo visuomenėje mažiau vaikų, tuo rečiau žmonės juos mato kasdienėje aplinkoje ir tuo mažiau prie jų pripranta.
Kita vertus, net ir augę be tvirto šeimos pavyzdžio jauni žmonės dažnai ilgisi tikro ryšio, šeimos ir įsipareigojimo. Susidūrę su gražiu šeimos modeliu jie ima tikėti, kad ir patys gali tokį gyvenimą sukurti. Vienas stipriausių pokyčio veiksnių tampa asmeninis pavyzdys – jis įkvepia, suteikia vilties ir drąsina nepasiduoti baimėms. Pasak J. Salinienės, žmonės, besiruošiantys santuokai, dažnai ateina kupini nerimo ir klausimų, ar ilgalaikė santuoka apskritai įmanoma. Todėl šiandien itin svarbu ne tik kalbėti apie šeimos vertę, bet ir kurti aplinką, kurioje būtų matomi pozityvūs santykių bei tėvystės pavyzdžiai.
Diskusijoje pabrėžiama, kad šeimos politika neturėtų apsiriboti vien finansinėmis priemonėmis. Nors išmokos ir vaiko pinigai prisideda prie skurdo mažinimo bei pagerina šeimų gyvenimo sąlygas, svarbiausias tikslas turėtų būti kultūros kūrimas – tokios visuomenės, kurioje šeima ir vaikai būtų laikomi vertybe, o tėvai jaustųsi reikalingi, priimti ir palaikomi.