Su visa ataskaita galite susipažinti čia.

ANOTACIJA

Šioje ataskaitoje pateikti masinės Lietuvos šeimų socialinės apklausos apibendrinti duomenys.
Apklausą 2021 m. gegužės-birželio mėn. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau SADM)
užsakymu konkurso tvarka atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė UAB Factus
Dominus, bendradarbiaudama su mokslininkais. Tyrimo tikslas – išanalizuoti paslaugų skirtingo tipo
šeimoms poreikį, pasiūlą, efektyvumą, prieinamumą, kokybę bei jų atitikimą individualiems šeimų
poreikiams ir pateikti rekomendacijas ir siūlymus dėl paslaugų šeimoms sistemos tobulinimo ir plėtros
galimybių.

Klausimyno pagrindu sugeneruota 130 pirminių kintamųjų (rodiklių). Respondentų teirautasi: a) apie
paslaugų šeimoms kokybę, įvairias tos kokybės dedamąsias; b) apie tai, kokių paslaugų ir kokios
pagalbos šeimoms trūksta; c) kaip šeimos vertina savo gerovę? „paslaugų kokybės suvokimui“
matuoti bei vertinti buvo skirta 11 pirminių rodiklių, o pačiam „paslaugų poreikiui“ matuoti buvo skirti
48 pirminiai rodikliai.

Iš viso buvo sugeneruoti 1023 respondentų pilnai pateikti atsakymai. Imties statistinė paklaida,
skaičiuojant maksimalios sklaidos metodu, kai α=0,05, siekia 3,1 proc. Apklausa buvo atliekama
online būdu. Daliai šeimų (iki 10 proc.), kurios nesinaudoja internetu, buvo įteikti tradiciniai
spausdinti klausimynai.

Šeimų tipologijos požiūriu apklausos imtyje atstovaujama pačioms įvairiausioms šeimoms iš visų 60-
ies šalies savivaldybių. Tai: šeimos turinčios ir neturinčios vaikų, pilnos ir nepilnos šeimos; jaunos ir
brandžioje raidos fazėje esančios šeimos; kaimo ir miesto šeimos; atstovaujančios įvairius socialinius
sluoksnius šeimos, taip pat šeimos, susiduriančios su sunkumais, turinčios (arba neturinčios) socialinio
pažeidžiamumo požymių etc. Tyrimo ataskaitoje respondentų nuomonė apie šeimų poreikį
paslaugoms ir apie tų paslaugų kokybę yra pateikta pagal VISUS minėtus sociodemografinius,
regioninius ir šeimų tipologinius pjūvius.

Klausimyne papildomai, greta standartinių klausimų, buvo įkomponuoti trys „atviro“ tipo klausimai.
Respondentai savo poreikį, lūkesčius, pasiūlymus bei kritiką dėl paslaugų kokybės ir poreikio galėjo
savarankiškai parašyti laisva forma. Atsakymai buvo apdoroti kiekybinės turinio analizės būdu. Tokia
prieiga leido gauti autentišką grįžtamąjį ryšį iš tikslinės populiacijos, tyrėjams neprimetant konkretaus
atsakymuose eskaluojamos tematikos ir problematikos turinio.
Masinė apklausa buvo atliekama, prisilaikant visų tokio tipo tyrimams keliamų etikos standartų.
Tyrimo ataskaitą sudaro 133 puslapiai, be priedų. Ataskaitos tekste pateiktas apklausos instrumentas,
rodikliai, aprašytas tyrimo organizavimas, logika ir duomenų apdorojimo metodai.

Apklausa parodė, kad pagalbos ir paslaugų šeimai kokybė Lietuvoje šiuo metu yra vertinama kol kas
tik vidutiniškai. Visgi tas vertinimas tiek savivaldybėse, tiek ir atskirose tipologinėse šeimų grupėse
ženkliai svyruoja. Buvo aptiktas sistemingai pasireiškiantis statistinis dėsningumas. Jo esmė ta, kad
socialiai pažeidžiamos šeimos yra linkę bemaž VISUS paslaugų kokybės parametrus vertinti gerokai
palankiau, už šeimas, kurios vieno ar kito socialinio pažeidžiamumo požymio neturi. Manytina,
socialiai pažeidžiamos šeimos tampriau bendrauja su visa paramos ir socialinės apsaugos sistema, mato ją gana iš arti, jaučia bent jau dalinį jos veiksmingumą, todėl ir vertina visą paslaugų kokybę
sąlyginai palankiau, nei likusios šeimos. Pastarosios galimai yra mažiau informuotos, stebi pagalbos ir
paramos sistemą šeimoms per atstumą, iš dalies vadovaujasi stereotipais. Toks radinys aktualizuoja,
viena vertus, informavimo apie paslaugas, viešųjų ryšių ir socialinės reklamos efektyvinimą, kita
vertus, rodo, kad de facto Lietuva konverguoja gerovės valstybės link.

Paaiškėjo, kad poreikis konkrečiam paslaugų paketui esmingai priklauso nuo šeimos raidos etapo ir jo
sąlygotų specifinių šeimos vaidmenų bei uždavinių, taip pat nuo šeimos tipo, nuo konkrečių šeimos
psicho-socialinio portreto bruožų. Toliau poreikis konkrečiam paslaugų paketui šalies savivaldybėse
gana ženkliai svyruoja. Taikant statistinį normavimą ir nukrypstančių įverčių metodą, sudaryti
„žemėlapiai“, kurie parodo paslaugų poreikio ir jų kokybės suvokimo svyravimus skirtingose šeimų
tipologinėse grupėse ir skirtingose savivaldybėse. „Žemėlapiai“ suriša tris požymius detaliai bei
kompleksiškai parodančius, kuriai šeimų grupei, kokių paslaugų ir kurioje savivaldybėje trūksta.
Savivaldybių rangavimas ar reitingavimas pagal jų gebėjimą laiduoti šeimų gerovę nebuvo šio tyrimo
tikslas. Bet kuri socialinė apklausa iš principo yra subjektyvios prigimties metodas, tad apklausos
duomenis tikslinga gretinti su kitais patikimais duomenimis – žinybine statistika, įstaigų vizitavimo,
audito ir akreditavimo medžiaga etc. Visgi šioje apklausoje gauti regioninius skirtumus ir specifiką
atspindintys duomenys galėtų būti gera paskata savivaldybių vadovams ir specialistams giliau
pareflektuoti viešųjų paslaugų teikimo ir šeimų gerovės laidavimo vietose problemas.

Apklausa parodė, kad Lietuvos šeimoms aktualios, itin paklausios paslaugos neretai yra iš tų sektorių,
kurie nėra LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jurisdikcijoje. Minėtų sektorių veiklos ir
atitinkamų paslaugų organizavimas, teikimas, kokybės kontrolė nuo LR SADM tiesiogiai niekaip
nepriklauso. Pirmiausiai čia paminėtinos sveikatos, švietimo, viešojo transporto etc. paslaugos.
Apibendrinti apklausos duomenys rodo, jog pagal savo nuomonę apie Lietuvoje susiklosčiusią
pagalbos ir paramos šeimai sistemą, jos funkcionalumą, Lietuvos visuomenė iš dalies poliarizuojasi.
Dalis atvirai skundžiasi, geidauja didesnių išmokų ir didesnių pajamų apskritai. Kiti gana aštriai
kritikuoja egzistuojančią paramos sistemą dėl jos netaiklumo, dėl to, kad ji skatina išmoktą
bejėgiškumą ir išlaikytinių nuotaikas ir pan. Esą, tokia sistema diskriminuoja dirbančias, tačiau
mažokai uždirbančias šeimas. Šeimų lūkesčio didesnėms pajamoms motyvas apklausoje aptinkamas,
bet jis nėra dominuojantis. Daugiau nei trečdalis šeimų neturi jokių kritinių pastabų ir nusiskundimų
dėl pagalbos ir paslaugų šeimai sistemos ir dėl socialinės politikos apskritai. Apklausa rodo, dauguma
Lietuvos šeimų yra linkę savo gerovę vertinti palankiai. Atitinkamai savo gerovę vertinančių tik
vidutiniškai yra gerokai mažiau, o visai prastai vertinančių – dar mažiau. Apklausos metu, atmetus
pavienius rodiklius, nebuvo aptikti kokie nors sistemingi ir gilūs miesto ir kaimo skirtumai, kurie
rodytų subjektyviai suvoktą gerovės stygių menkai urbanizuotose vietovėse. Visi minėti aptikti
statistiniai dėsningumai leidžia interpretuoti, jog Lietuvoje gerovės valstybės bruožai jau ima reikštis
objektyviai, yra plačiojoje visuomenėje pastebimi ir laipsniškai įsitvirtina.

Atskaitoje atspindėti ne tik faktiniai šeimų apklausos tyrimo radiniai, bet ir jų ekspertinė interpretacija.
Apibendrinti apklausos duomenys leidžia formuluoti kai kurias esmines rekomendacinio pobūdžio
įžvalgas apie politikos, orientuotos į aukštesnę šeimų gerovę, tobulinimą šalyje. Ženklesnis kokybinis
proveržis, laiduojant Lietuvoje dar aukštesnę šeimų gerovę, be kita ko, pirmiausiai yra sietinas su
tarpžinybinio bendradarbiavimo tarp skirtingų ministerijų stiprinimu. Privalu sukurti realiai ir tvariai
veikiantį tarpžinybinio bendradarbiavimo modelį. Tikslinga diegti įvairias „horizontaliąsias“
priemones, kurios pereitų per VISAS sektorines politikas – sveikatos, švietimo, viešojo transporto,
darančias realų poveikį šeimų gerovei. Kitas šeimų gerovės didinimo Lietuvoje politikos ir pokyčių vektorius galėtų būti siejamas su paslaugų teikimo sistemos diversifikavimu. Pirmiausiai turima
galvoje valstybės planų ir įsipareigojimų ženklią dalį viešųjų paslaugų perduoti NVO,
bendruomeninėms organizacijoms ir socialiniam verslui. Šios iš apklausos apibendrinimo
išplaukiančios įžvalgos ir rekomendacijos vertos dėmesio dar ir tuo požiūriu, kad jų įgyvendinimas ir
šeimų politikos tobulinimas iš principo nėra siejamas su įsipareigojimais didinti asignavimus ir
fiskalinį valstybės krūvį.