2021 lapkričio 9 d. įvykusią konferenciją, skirtą aptarti įvairiems šeimos politikos aspektams, reiktų laikyti reikšmingu įvykiu šalies politiniame gyvenime. Kaip dažniausiai atsitinka, svarbūs įvykiai praeina tyliai, nesukeldami atgarsio žiniasklaidoje, socialinės priešpriešos ar aršių politinių diskusijų. Renginio svarbą viešajam šalies gyvenimui pabrėžė ne tik Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko p. Mindaugo Lingės aktyvus dalyvavimas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovybės dėmesys ir šios ministerijos viceministrės p. Vilmos Augienės struktūrizuotas pranešimas apie šeimos politikos atsiradimą Lietuvoje, bet taip pat ir  aktyvus 300 konferencijos dalyvių iš visos Lietuvos įsijungimas į renginį. Konferencijos dalyviai atstovavo  institucijų, formuojančių ir įgyvendinančių šeimos politiką nacionaliniu lygiu, ir pavienių šeimų, gyvenančių kaimiškose Lietuvos teritorijose, situacija besirūpinačius darbuotojus.

Pradėdama savo pranešimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrė p. V. Augienė pabrėžė, kad dėmesys šeimai politiniu lygiu buvo galutinai suformuotas tik 2017 metais. Iki tol šalies socialinė politika buvo orientuota į atskiras tikslines grupes, dažnai patiriančias ir socialinę riziką, o integruotos pagalbos šeimai, kaip visuomenės  pagrindui, nebuvo. Viceministrės žodžiais, ministerija viliasi, kad ruošiama nauja socialinių paslaugų redakcija turėtų sustiprinti pagalbą šeimai kaip vienetui, nelaukiant kol ji paklius į rizikos grupę.

Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas p. Mindaugas Lingė savo pranešime antrino dėl šeimos instituto svarbos valstybei. Seimo narys pabrėžė, kad nesudarant sąlygų piliečio vystymuisi dar vaikystėje, laimingos visuomenės nesukursime. Saugios aplinkos kūrimas šeimoje yra ne tik šeimos, bet ir visuomenės atsakomybė. Visa visuomenė, o ne vien tik viešos tarnybos turi kurti empatiškenę aplinką šeimos funkcionavimui. P. M. Lingė atkreipė dėmesį į tai, kad bendradarbiavimas tarp įvairių valstybės valdymo lygių, įvairių subjektų ar asmenybių neša savyje tam tikrą riziką. Bendradarbiavimas lengvai gali subiurokratėti, tapti lozunginiu, gali per ilgai išsitęsti laike, nepasiekdamas užsibrėžtų tikslų. Tačiau jį būtina vystyti, nes tik bendradarbiavimas yra prevencija esminių visuomenės problemų kilimui.

Bendradarbiavimo apraiškos, jų organizavimo patirtis, įgyvendinant šeimų politiką Lietuvoje, tapo raudona gija, persmelkusi visus paskesnius šios konferencijos pranešimus. Prof. dr. Gediminas Merkys savo pranešime aptardamas  tyrimą apie paslaugų šeimoms prieinamumą, atskleidė faktus apie Lietuvos šakinių ministerijų teikiamų viešų paslaugų prieinamumą, kokybę, vartotojų pasitenkinimą šiomis paslaugomis. Tyrimo duomenys parodė, kad nepaisant valstybės politinės valios, išreikštos 2017 m. priimtu Šeimų stiprinimo įstatymu, realus bendradarbiavimas tarp ministerijų, aprūpinant šeimas būtinomis paslaugomis, yra silpnas. Kaip nepakankamai atkreipiančios dėmesio į šeimoms būtinų paslaugų atsiradimui nurodytos Teisingumo, Švietimo, Sveikatos, Susisiekimo ministerijos. Įdomia aplinkybe tyrime įvardintas tam tikras sisteminis trukdis šeimos politikos įgyvendinimui, anot profesoriaus, yra pačiame valstybės modelyje: 80% viešųjų paslaugų teikiama per savivaldybes, kurios yra kuruojamos VRM, bet šių savivaldybių paslaugų programos finansuojamos šakinių ministerijų. Dėl šios priežasties bendradarbiavimui tarp savivaldybių ir ministerijų iškyla organizaciniai trukdžiai. Prof. dr. G. Merkio vertinimu, atsirasti didesniam kiekiui šeimoms būtinų paslaugų trukdo niekaip neįsivažiuojanti strategija daugiau paslaugų pirkti iš vietinių NVO bei socialinio verslo. Pranešėjo vertinimu, tam, kad bendradarbiavimas tarp įvairių šakinių ministerijų būtų efektyvesnis, o  holistiniam šeimos rėmimui skirta politika būtų rezultatyvi, būtina šią politiką „užkelti“ į LRV Premjero arba bent LRV Kanclerio lygį, sukuriant horizontalaus bendradarbiavimo lygmenį.

Šeimų rėmimo politika bei jos praktinės išraiškos kitose Europos valstybėse buvo pristatytos konferencijos svečio iš Prancūzijos, p. Antoine Renard ir p. Elizabeth Gualtherie van Weezel  iš Olandijos.

Nuoseklaus sisteminio bendradarbiavimo tarp ministerijų ir savivaldybės užtikrinimo prielaida ir mechanizmas yra susijęs su  grįžtamojo ryšio suteikimu ir priėmimu. Planavimo, įsiklausymo ir kitas grįžtamojo ryšio problemas ir galimybes savo pranešime apžvelgė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų šeimai ir vaikui skyriaus vedėja Kristina Malinovska, kuri taip pat yra ir Vilniaus rajono savivaldybės Šeimos tarybos pirmininkė, Nacionalinės šeimos tarybos narė.

Prasmingai konferencijoje nuskambėjo VšĮ „Šeimos institutas“ direktorės p. Jolantos Ramonienės pranešimas apie nuo 2018 m. besitęsiančias pastangas sukurti skėtinę organizaciją iš 27 NVO, užsiimančių pagalba šeimoms įvairiais klausimais. Pranešėja atkreipė dėmesį į tai, kad nors šios organizacijos ir yra panašios, kadangi dirba tame pačiame probleminių temų lauke, vis dėlto jos neįkūrė formalizuoto juridinio darinio, nepaisant to, kad buvo diskutuojama apie tai vos ne du metus. Šios organizacijos pasirinko aktyvų bendravimą: reguliariai keičiamasi patirtimi, problemų aptarimais ir sprendimų paieškomis, kartą metuose rengiama tradicinė Šeimos mugė. Šiuo pranešimu buvo atskleista, koks sudėtingas, ilgas ir nebūtinai lauktinu rezultatu pasibaigiantis yra bendradarbiavimo procesas. Tai paliko klausytojams atvirą klausimą: „Jei toks sudėtingas ir ilgas yra susikalbėjimo procesas tarp vienos prigimties organizacijų, kaip turėtų būti organizuojamas susikalbėjimas tarp NVO ir šakinių ministerijų, tarp NVO ir savivaldybių, tarp savivaldybių ir šakinių ministerijų?“ Antra vertus, susikalbėjimas ir bendradarbiavimas –viena iš būtiniausių sąlygų išsikeltiems tikslams pasiekti.

Tarpsektoriniu požiūriu apie bendradarbiavimo stoką tarp savivaldos ir nevyriausybinio sektoriaus kai kuriose savivaldybėse, konferencijos dalyviai nurodė diskusijose trečioje konferencijos dalyje. Šiose diskusijose išaiškėjo, kad nacionaliniu mastu, tarp šakinių ministerijų esantis komunikacijos bei darbo bendram tikslui trūkumas neretai sutinkamas ir savivaldybėse. Pačius diskusijų dalyvius stebino kolegų pasakojimai, kad kai kuriose savivaldybėse nėra visą šeimą  apimančio požiūrio į pagalbą. Vietinės finansinės programos yra suskaidytos pagal amžiaus grupes arba rizikos faktorius, o programos jaunimui, senjorų slaugai yra atskirai finansuojamos. Taip pat veikia atskiros programos vaikų užklasinei veiklai. Toks paramos šeimai programų išskirstymas neleidžia paramą šeimai įgyvendinančioms organizacijoms susitikti prie vieno stalo. Kai kada parama iš kelių programų teikiama vienai šeimai, o kitos šeimos gali būti visiškai paliktos likimo valiai, kol jos pateks į krizinę situaciją ir taps „tinkamos“ paramai gauti. Konferencijos diskusijų grupėse buvo prieita prie nuomonės, kad savivaldybių šeimų paramos organizavimui, įgyvendinimui bei didesniam visuomenės ir NVO įsitraukimui į šios politikos praktinę sklaidą regionuose yra būtinas didesnis metodinis, konsultacinis palydėjimas iš nacionalinio lygmens institucijų, atsakingų už šeimos politikos formavimą ir  įgyvendinimą. Tokios nuoseklios metodikos šeimų paramos organizavimui regionuose ruošimas, ilgalaikių mokymų, taikant šią metodiką praktikoje, teikimas už šeimos paramą atsakingiems dalyviams,  savivaldybių administracijų konsultavimas dėl šeimos politikai skirtų struktūrų bei finansinių instrumentų dizaino šiai politikai įgyvendinti kūrimas prisidėtų prie adekvataus šeimų poreikiams šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo nacionaliniame lygmenyje ir savivaldybėse.

Apibendrinant konferencijos įžvalgas galima teigti, kad šis renginys išsamiai atskleidė aplinkybes, trukdančias sėkmingam šeimos politikos įgyvendinimui bei iššūkius, kuriuos būtina įveikti bendradarbiaujant įvairiuose jos įgyvendinimo lygmenyse. Renginio reziumavimui labai tiktų įvadiniai konferencijos žodžiai, nuskambėję iš Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko p. M. Lingės lūpų: “Bendradarbiavimas yra sunkus darbas, sunku apjungti skirtingas organizacijas bendrų tikslų siekimui – bet jį daryti būtina“.