Šių metų gruodžio mėn. 3 d. Nacionalinė šeimos taryba inicijavo apskritojo stalo diskusiją viena skaudžiausių Lietuvos šeimos temų – smurto pasireiškimui tarp šeimos narių. Ši diskusija buvo skirta aptarti jau dešimt metų Lietuvoje veikiančio „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymo rezultatus Lietuvos šeimų emocinei ir fizinei gerovei. Renginio metu buvo siekiama įvertinti naują minimo įstatymo redakciją, kuri yra pateikta Lietuvos Respublikos Seimo priėmimui, iš įvairių pusių.

Į Nacionalinės šeimos tarybos organizuotą apskritojo  stalo diskusiją gruodžio 3 d. aktyviai įsijungė Lietuvos teisininkų bendruomenę atstovaujantys advokatai, teisės analitikai, praktikai, dirbantys su smurto problema, mokslininkai, visuomeninių organizacijų, dirbančių su asmenimis, nukentėjusiais  nuo smurto, atstovai, Lietuvos savivaldos institucijų atstovai. Visi renginio dalyviai vienbalsiai pritarė, kad naujos pataisos įstatymui apie smurto artimoje aplinkoje, priimto 2011 m. gegužės 26 d., yra neatidėliotinai  būtinos. Nepaisant to ši polemika atidengė ne tik stipriąsias naujo įstatymo redakcijos puses.

 

Kodėl reikalinga nauja „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymo redakcija

Norint suprasti siūlomo priimti įstatymo kompleksiškumą ir reikšmę, būtina suvokti smurto artimoje aplinkoje mastus Lietuvoje ir šio reiškinio specifiškumą.

2020 m. policijoje įregistruoti 58 tūks. pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje. 2019 m. tokių atvejų buvo – 53 075, o 2018 m. – 41 531. Taigi aiškiai matomas prievartos augimas šeimose. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. užregistruoti 7132 nusikaltimai dėl smurto artimoje aplinkoje ir 29 nužudymai. 2019 m. tokių nusikaltimų užregistruota buvo 5036. Tačiau net šie šokiruojantys skaičiai tėra ledkalnio viršūnė, nes viešosios nuomonės tyrimo duomenimis 60 proc. asmenų patyrusių smurtą nesikreipia pagalbos.

Taigi poreikis pagalbai auga metai iš metų. Specializuotą pagalbą gavusių žmonių skaičius per dešimtmetį labai išaugo. Jei 2012 m. pagalba buvo suteikta 1,2 tūkst. asmenų, tai 2020 m. – beveik 12 tūkst. asmenų, t. y. dešimt kartų daugiau. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagalba prieinama ne visiems patyrusiems smurtą asmenims. 2020 m.  į Specializuotus pagalbos centrus kreipėsi beveik 17 tūkst. žmonių. Iš jų daugiau kaip 5 tūkst. vaikų tapo smurto artimoje aplinkoje liudininkais ar gyveno aplinkoje, kurioje smurtaujama. Tačiau specializuota kompleksinė pagalba 2020 m. buvo suteikta beveik 12 tūkst. asmenų: 9,5 tūkst. moterų, 2,2 tūkst. vyrų ir 96 vaikams. Tarp nukentėjusiųjų, kuriems suteikta pagalba, buvo 363 žmonės su negalia.

 

Kaip ir ką tikimasi pakeisti augančio smurto šeimose akivaizdoje priėmus naują smurto prevencijai artimoje aplinkoje įstatymą?

Įstatymo tobulinimo iniciatoriai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – tiki, kad naujas įstatymas padidins visuomenės nepakantumą smurtui artimoje aplinkoje. Bus pagerinta kriminogeninė situacija šalyje, sumažės nusikaltimų žmogaus gyvybei, sveikatai, sustiprės tokių nusikalstamų veikų prevencija, mažės smurto artimoje aplinkoje nematomumas. Įvedamas naujas teisinis instrumentas – apsaugos nuo smurto orderis. Taikant šią priemonę smurto pavojų keliantis asmuo bus operatyviau atskiriamas nuo smurto pavojų patiriančio asmens. Tikimasi, kad teigiamus pokyčius labiausiai pajus smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantys ar smurtą patyrę žmonės. Įstatyme įtvirtinus specializuotos kompleksinės pagalbos akreditaciją bus suvienodinta paslaugų kokybė ir sustiprintas skirtingų paslaugų teikėjų bendradarbiavimas. Pokyčius turėtų pajusti ir smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantys asmenys –šiems asmenims palaipsniui bus užtikrintas savanoriškų smurtinio elgesio keitimo programų prieinamumas savivaldybėse. Dabar savanoriškos smurtinio elgesio keitimo programos prieinamos maždaug trečdalyje savivaldybių.

 

Nacionalinės šeimos tarybos narių išsakytos pastabos numatomam priimti įstatymui

Apskrito stalo diskusijos dalyviai vienbalsiai teigdami, kad būtinos neatidėliojamos priemonės augančiam smurtui plačioje visuomenėje ir atskirose šeimose suvaldyti, vis dėlto išreiškė abejonių dėl tokio įstatymo veikimo efektyvumo.

Tarp siūlomo įstatymo projekto trūkumų teisininkai ir praktikai diskusijoje nurodė, kad bendra įstatymo dvasia neatitinka nagrinėjamos problemos esminių priežasčių. Prievarta perauganti į smurtą šeimose plečiasi dėl vyrų ir moterų polinkio savo darbines, santykių, emocines, ydingos elgsenos  problemas spręsti išliejant agresiją ant neapsaugotų artimųjų.

Diskusijos dalyviai konstatavo, kad Lietuvos valstybėje iš esmės turėtų būti pažiūrėtos prievartos ir smurto santykių formavimosi apraiškos visuomenėje, neišskiriant nei žiniasklaidos, nei politikos, nei švietimo, nei sveikatos sistemos ir kitų socialinio gyvenimo sferų. Tokio platesnio problemos suvokimo pasigesta įstatymo autorių situacijos vertinime. Dėl šios priežasties kai kuriems apskrito stalo dalyviams atrodo, kad įstatymas orientuojasi į problemos apraiškų gesinimą, pritaikant dar didesnį Valstybės prievartos monopolio išskleidimą, ją keliančių asmenų atžvilgiu, kaip ir įstatyme, priimtame prieš 10 metų. Diskusijos dalyviai vieningai pripažino, kad toks problemos sprendimas norimo efekto –sumažinti smurtą artimoje aplinkoje – iki šiol nedavė. Todėl mažai tikėtina, kad tvarus problemos sprendimas be nuoseklaus, struktūrizuoto veikimo, orientuojantis į problemos kilimo aplinkybes ir realias priežastis yra įmanomas.

Diskusijos dalyviams pasirodė komplikuotas ir įstatymo taikymo mechanizmas savivaldybių lygyje. Smurtą patyrę šeimų atstovai savivaldybėje turės bendrauti su keliomis institucijomis, kiekvienai iš jų atskirai kiekvieną kartą iš naujo pristatant savo traumuojančią patirtį. Pagalbos teikėjai įvykusio smurto atveju – Specializuoti kompleksinės pagalbos centrai, Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, apimanti ir mobiliąsias komandas, Nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų tarnyba – vienas po kito imasi bendrauti su šeimos nariais. Tokia gausa institucijų sudaro papildomą emocinį ir psichologinį krūvį nukentėjusiems, biurokratizuoja paslaugų teikimą, užtęsia sprendimų priėmimo procesus. Todėl apskrito stalo diskusijos dalyvių nuomone, visos paslaugos smurtą patyrusiems asmenims turėtų būti teikiamos, suderinus paslaugų teikėjų tikslus, užduotis ir veiksmus taip, kad realiai būtų mažinama smurto galimybė artimoje aplinkoje. Tam reikalingas koordinuotas, nedubliuojantis paslaugų teikimas: pagelbstint smurto aukoms atsisakyti aukos vaidmens ir jas įgalinant, o agresiją ir smurtą panaudojusiems asmenims padedant keisti smurtinį elgesį.

Nacionalinės šeimos tarybos nariai ir ekspertai aptarė aplinkybes, kai nauji įstatymo projekte numatyti instrumentai gali būti panaudoti netinkamai ir prisidėti prie manipuliacijos įstatymais konfliktuose, kylančiuose šeimose dėl turtinių ir kitų įsisenėjusių ginčų bei aplinkybių. Policijai paliekant naujus galios instrumentus (smurto orderį) taikyti savo nuožiūra, pareigūnai gali būti stumiami daryti sprendimus, kai jie neturi pilnos informacijos, o laiko deficitas neleidžia gilintis. Tokiomis sąlygomis priimamo sprendimo situacija gali padidinti paskatas panaudoti  naujus teisinius instrumentus manipuliavimo tikslais.

Diskusijos dalyviai akcentavo, kad nėra tikslus smurto orderio pavadinimas. Jo vadinti prevencine priemone negalima, nes realiai tai yra rimtos intervencijos išraiška. Prevencija gali būti pirminė, kai naudojamos priemonės nukreiptos į tai, kad nekiltų smurtas artimoje aplinkoje, ir antrinė, kad kilus įtampai ji neprasiveržtų smurtu. Prevencija turėtų būti nukreipta į tai, kad šeimos nariai išmoktų nesmurtinių santykių, nuo vaikystės mokėtų efektyviai spręsti problemas ir kylančius konfliktus. Smurto orderis yra jau ne prevencinė, bet intervencinė priemonė, kai policija daro didelę intervenciją į šeimą. Ir ši intervencija turi turėti teisinį pagrindą, neprieštaraujantį LR Konstitucijai, nepažeidžiantį nekaltumo prezumpcijos. Žinoma, iškilus rimtai smurto grėsmei turi būti reaguojama operatyviai. Ir tai yra organizaciniai aspektai, bet ne teisiniai. Diskusijos dalyviai sutarė, kad vienos efektyviausių prevencinių priemonių smurtui artimoje aplinkoje mažinti yra reikiamas dėmesys psichosocialiniams veiksniams, kurie kelia įtampą šeimoje, pagalba visai šeimai, mokant visus šeimos narius nesmurtinio bendravimo, tarpusavio supratimo santykių puoselėjimo.

Nacionalinės šeimos tarybos apskrito stalo dalyviai karštoje diskusijoje būsimo įstatymo nuostatų atžvilgiu išsakytus kritinius pastebėjimus sutarė pristatyti Lietuvos Respublikos Seimui kaip atskirą ekspertinę nuomonę.