2021 metų gruodžio mėn. 6 d. Nacionalinė šeimos taryba suorganizavo Lietuvos ir užsienio ekspertų, dirbančių medicininės bioetikos, prenatalinės ir perinatalinės psichologijos, psichiatrijos bei šeimos psichologijos srityse, apskritojo stalo diskusiją „Dėl pagalbinio apvaisinimo ir surogatinės motinystės taikymo Lietuvos visuomenėje. Nauji iššūkiai ir pavojai.“
Pagrindinį diskusijų pranešimą perskaitė svečias iš Vokietijos, Miuncheno Universiteto, Medicinos katedros profesorius, ilgametis Miuncheno universitetinės ligoninės vadovas, Prof. dr. Christopher von Ritter. Prelegento pagrindinę pranešimo mintį galima būtų koncentruotai įvardinti vienu klausimu: „Žmogus kaip prekė: reprodukcinė medicina – pažanga ar klystkelis?“
Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad dėl gyvenimo stilių ir strategijų pasirinkimo įvairovės, dėl ekonominio ir socialinio streso bei aplinkos užterštumo vis daugiau porų negali susilaukti vaikų. Todėl kreipiasi į vadinamuosius „vaisingumo centrus“. Technologijų pažanga reprodukcinėje medicinoje pasiekė tokį lygį, kad vaikai gali būti sukonstruoti ir gaminami naudojant vieno iš tėvų, abiejų tėvų genetinį komponentą arba papildant visą genetinį „kokteilį“ svetimais genais. Ši pažanga, net ir pilnai išnešiojant vaiką iki galo, dabar įgalina pasitelkti pašalinius asmeninius, kurie užbaigtų išnešiojimo procesą – tai „surogatinės motinos“. Vis dažniau moderniame pasaulyje vaikai pradedami, gimsta ir auga su įvairiausiais tėvais: genetine mama, genetiniu tėvu, „surogatine mama“ ir bent viena socialia mama bei socialiniu tėvu. Šie įvykiai turi daug etinių, teisinių ir asmeninių pasekmių tiek tėvams, tiek moterims, kurios samdomos nešioti vaikus.
Tokioje margoje socialinių, ekonominių, etinių ir kitų persipynusių klausimų raizgalynėje, vis tyliau kalbama apie pasekmes “moderniu” būdu pasaulį išvydusiam vaikui. Neaišku, kaip šiandien priimti sprendimai ateityje atsilieps klausimams, susijusiems su vaiko kilmės, emocinio identiteto, psichinio stabilumo ir kitais aspektais. Reprodukcinės medicinos poveikis dar nėra aiškus ilgalaikėje perspektyvoje ne tik vaiko sveikatai, bet taip pat kūdikio išnešiojimui samdomų motinų sveikatai. Vis opesne problema tampa didėjantis iš „surogatinės motinos“ socialinių tėvų nepaimtų vaikų skaičius, nes jie neatitinka pageidautų genetinių, fenotipinių požymių ar savybių. Tokiu būdu, pranešimo autoriaus nuomone, ideologinis agresyviosios reprodukcinės medicinos šalininkų argumentas apie kiekvieno žmogaus teisę nebūti diskriminuojamu priimant reprodukcinį apsisprendimą, nutiesia tiesų kelią į “surogatinių motinų” ir negimusių vaikų teisių diskriminavimą ir jų būties instrumentalizavimo, trečių asmenų poreikių tenkinimui.
Pagrindiniame pranešime buvo ypatingas akcentas dedamas pristatant požiūrį į esminį klausimą: kada laikytina, kad žmogus yra pilnavertis individas? Prelegento nuomone, asmenybe laikytinas ne fizinis vaiko gimimas arba vystymosi etapas gebant komunikuoti su aplinkinio sociumo nariais, o kūdikio vystymosi etapas embriono fazėje apibrėžiamas SCIP koncepcija. Ši koncepcija nusako, kad jau embriono fazėje randasi rūšiai būdingų požymių visuma (species), vystymasis individo vyksta be pertrūkio (continuity). Šioje fazėje jau yra unikalus, tik šiam embrionui būdingas genetinis informacijos rinkinys (individuality), kuriame slypinti potencija išsiskleidžia į žmogaus rūšies kūdikį be jokio išorės prisidėjimo ar pagalbos (potential). Todėl embrionas yra (turi būti) esminės žmogaus teisės – teisės į gyvybę – subjektas.
Apskrito stalo diskusijoje dalyvavusių ekspertų nuomone, žmogaus pradžios apibrėžimo klausimas yra ne tiek filosofinių disputų objektas, kiek labai praktiška pozicija nusakanti, ar embrionai gali būti išmetami, jeigu jie pasidarė nereikalingi, t.y. kyla klausimas, kiek ilgai jie turi būti saugomi ir kas už tai turi mokėti. Teisiškai įpareigojantis Lietuvos visuomenės atsakymas į žmogaus pradžios klausimą taip pat lems ar Lietuvos skurdesnioji moterų dalis galės būti laisvai išnaudojamos turtingesnių visuomenės grupių ar užsienio klientų, kaip “nėštumo konteineriai”. Nuo atsakymo į šitą klausimą priklausys, ar Lietuva dėl savo silpnai išplėtotos teisinės bazės taps laisvo genetinio kodo zona įvairiems, nebūtinai tiesiogiai atsekamiems, genetiniams eksperimentams.
Nacionalinės šeimos tarybos apskrito stalo diskusijos „Dėl pagalbinio apvaisinimo ir surogatinės motinystės taikymo Lietuvos visuomenėje: nauji iššūkiai ir pavojai“ dalyviai šiuo renginiu dar kartą patvirtino, kad ilgalaikėje perspektyvoje iššūkiai Lietuvos šeimų laukia ne tik kasdieninėje, įprastoje veikloje, pažįstamų problemų rate, bet ir su mokslo pažanga ateinančiomis naujovėmis. Todėl kiekvienai Lietuvos šeimai tampa gyvybiškai svarbu turėti galimybę prieiti prie platesnės ir gilesnės naujų iššūkių ir galimybių analizės, kuri būtų paremta atpažįstamų vertybių sistema bei neutraliu ekspertiniu vertinimu.
Apskrito stalo diskusijos dalyviai išreiškė įsitikinimą, kad jos metu išsakytos pagrindinės mintys apie surogatinės motinystės ir dirbtinio apvaisinimo iššūkius atskira Nacionalinės šeimos tarybos nuomone turėtų būti pateikiama kaip pozicija Lietuvos Respublikos Seimo nariams, jiems priimant ilgalaikius, į tautos pagrindus nukreiptus sprendimus.
