Tačiau svarbu klausti kaip iki šiol veikėme, bandydami padėti šeimoms? Be svarbios socialinės pagalbos joms ir darbo su socialiai problemiškomis šeimomis, darėme tai, kas atsispindi ir savivaldybių Šeimos tarybų/ komisijų ataskaitose ir rodo akivaizdžias jų pastangas – organizavote įvairius renginius šeimoms, kviesdami jas juose dalyvauti. Bet su laiku kas pasimatė? Jei šeimos didesniuose miestuose siūlomomis paslaugomis bent šiek tiek pasinaudoja, tai miesteliuose ir kaimo vietovėse tam jos yra pasyvios. Šeimos paskendę savo kasdieniuose rūpesčiuose, o ypač tame, kaip užtikrinti jaunos kartos didėjančius poreikius. Tad tėvai dirba daug, neskiria ar nemoka skirti laiko bendravimui su vaikais, palikdami juos gyventi virtualioje erdvėje – socialinuose tinkluose, žaidimuose ir viskame, ką siūlo naujosios technologijos.
Todėl kyla klausimas kaip jas pakviesti. Tačiau pakviesti kam? Įvairiems joms organizuojamiems renginiams? Šeimos tapo tų renginių ir socialinių paslaugų vartotojais. Bet su vartojimu yra kaip? Su laiku prisisotinama ir tikimasi kažko vis naujo, ar netikėto.
Supratau, kad jūs savivaldybių Šeimos tarybos / komisijose drauge su kitomis šeima besirūpinančiomis organizacijomis veikiate aktyviai, teikdami įvairias paslaugas ir organizuodami šeimoms galimas veiklas. Bet vyraujant tokiam požiūriui, aktyvus subjektas esate tik jūs (už tai ir turite konkrečiai atsiskaityti), o šeimos tėra jūsų veikimo objektas. Tai nestebina, nes netgi socialinis darbas, kuris turėtų būti orientuotas savo klientų įgalinimui prisiimti atsakomybę už jų pačių gyvenimą, tampa tik socialinių paslaugų tiems klientams teikėjais. O jiems, šiuo atveju šeimoms, tereikia paslaugas priimti. Bet ar nuo to tas paslaugas gaunančiose šeimose kas nors keičiasi?
Atrodo, galima pasidžiaugti, jog į Šeimos tarybas jau įeina ir jaunimo atstovai, bet ar tai nereiškia, jog tėra siūloma į šią veiklą įtraukti dar vieną paslaugų teikėją – dabar jau vaiko kultūrinės socializacijos srityje? Gerai, kad vykdomos šeimų apklausos, net jei jos nėra reprezentatyvios, bet klausimai ir atsakymai būna apie ką? Apie galimai reikalingas paslaugas šeimoms. Ar šeimos tampa aktyviomis ir atsakingomis už savo gyvenimą, už vaikų socializaciją?
Tai kad šeimos šio savo lemiančio vaidmens neužtikrina, liudija tokie socialiniai-demografiniai rodikliai kaip skyrybos, vengimas įsipareigoti santuokiniams ryšiams, nemažėjantis paauglių smurtas, savižudybės ir plintanti depresija bei psichinės negalios. Tai pasaulinė problema. Pernai JAV Genaralinis gydytojas dr. Vivek Morty paskelbė, jog vienišumas tapo Amerikos epidemija. Šios jau visuotinės Vakarų šalių problemos šaknis – gyvenimas, neatitinkantis žmogaus prigimties, nes silpnina tarpusavio ryšius netgi šeimose, silpsta draugystės ir emocinis žmonių artumas. Dėl to labiausiai kenčia vaikai, jaunimas ir seni, nes darbingo amžiaus žmonės visiškai suorientuoti skirti savo jėgas bei laiką socialiniams pasiekimams ir didesniam atlygiui. Tai didina jų taip vadinamus kietuosius žmogiškuosius įgūdžius minkštųjų ar švelniųjų įgūdžių sąskaita. O būtent šiuos sudaro gebėjimas megzti santykius su kitais – gebėjimas klausytis, suprasti, užjausti, emociškai palaikyti.
Visa tai akivaizdžiai rodo jog reikia esminių pokyčių, o pirmiausia kitokios prieigos stiprinti šeimą, kuri nebeatlieka savo lemiančio vaidmens asmenų socializacijai (ne vien vaikų, bet ir kitų šeimos narių). Ar tai tuo pačiu nerodo, kad reikia kažką keisti pačių šeimų gyvenimuose, tačiau ne paslaugomis, bet įgalinant šeimas būti tuo, kas jos ir turi būti – pirminėmis artimų ir ugdančių santykių bendruomenėmis. Šeimų gyvenimas priklauso nuo to, ar jos pačios yra pasirengusios tokiam savo vaidmeniui, ar to nori ir ar supranta kaip reikėtų keistis. Koks yra pačių tėvų dalyvavimas tose įvairiose vaikų ir jaunimo ugdymo struktūrose, kur jie turėtų spręsti ką bei kaip daryti, o ne kažkas už juos, siūlydami išorines paslaugas. Ar pagalvojote kuo jūsų darbo kontekste reiškiasi vartojimo visuomenės orientyrai? Visuomenės, kurioje daugumą sudaro vartotojai ir tik nedidelė dalis jos – tų paslaugų, produktų ir kitų vartojimo dalykų teikėjai.
Visuomenės subjektai yra tie, kurie aktyviai veikia tarpusavy ir kitų atžvilgiu, o objektai – kas tėra visos šios veiklos vartotojai. Bet kuo labiau mus viskuo aprūpina kaip objektus, tuo labiau mes tampame pasyvesni ne tik kaip piliečiai, bet netgi plečiamų paslaugų vartotojai. Tačiau šeima negali būti tokia, jei prisiminsime svarbiausią dalyką: ji yra pirminė bendruomenė – tarpusavio santykių kūrimo ir puoselėjimo bendruomenė, kuri ir gali užtikrinti pirminę ir svarbiausią naujos kartos ir kitų šeimos narių socializaciją būtent todėl, kad yra puoselėjančių tarpusavio santykių tinklas. Šeima visad buvo pirminė bendruomenė, sudariusi jau seniausių žmonių bendrijų (genčių) pagrindą, jų gyvenimo branduolį kol dar nebuvo nei politinių, nei ekonominių, nei švietimo ir kitų struktūrų, vadinamų socialiniais institutais. Tačiau, deja, masinės gamybos ir vartojimo visuomenė organizuota taip, kad joje vyrauja požiūris į šeimą kaip visuomenės ląstelę – tą, kurią tereikia aprūpinti reikiamomis medžiagomis.
Tačiau yra ir tas kitas – kur kas gilesnis požiūris į šeimą kaip pirminę bendruomenę, pamatinių tarpusavio santykių tinklą, kuri turėtų savo nariams užtikrinti pagrindus tapti ir būti visaverčiais visuomenės nariais. Visus vertybinius pagrindus, gebėjimą megzti ryšį su kitais, gebėjimą priimti pareigas ir atsakomybes turėtume gauti ir išskleisti pirmiausia šeimoje. Dar daugiau: būtent šeima turi suteikti savo nariams psichologinį saugumą, patirtį, kad esi mylimas kaip unikalus ir besąlygiškai vertingas asmuo, nes vėliau visos kitos visuomenės struktūros reikalaus pavaldumo, gebėjimo prisiderinti, mokėjimo dirbti su kitais ir gebėjimo užsitarnauti pripažinimą pagal esamus visuomenės standartus.
Tad klausimas ar jūsų organizuojami renginiai padės išmokti tų esminių dalykų ir sustiprins tarpusavio ryšius šeimoje, kurios centre turėtų būti kiekvieno jos nario kaip asmens vertė bei svarbus vaidmuo ir indėlis? Tuo pačiu tai ir klausimas ką gali daryti įvairios struktūros, veikiančios tiek valstybės, tiek savivaldos lygmenyse, kad sustiprintų šeimą, kaip pirminę bendruomenę, pirmesnę už visas socialines struktūras?
Todėl man teks jūsų paprašyti kiek netikėto dalyko – „perjungti bėgius“, kad toliau „nevažiuotumėte“ ta jums gerai žinoma kryptimi, bet stabtelėtumėte ir keistumėte kryptį – kryptį link pačios šeimos įgalinimo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir ateitį, tuo pačiu nebūnat vien jūsų teikiamų paslaugų vartotoja.
Tai būtų užduotis kaip padėti šeimai, kad ji gebėtų sau pačiai padėti, t.y. užtikrinti subsidiarumo principą visuomenėje, nes to išmokstama pirmiausia šeimoje. Sukonkretinsiu: subsidiarumo kaip subsidio (paramos) principas reiškia, kad tai, ką gali daryti mažiausias darinys (šiuo atveju pati šeima), jis ir turi išmokti daryti, o aukščiau esančios struktūros (savivaldos ir nacionaliniu lygmeniu) privalo jai padėti taip ir tiek, kad ji pati sustiprėtų ir imtųsi jai patikėto vaidmens, išmokdama padėti sau pačiai. Jos turi padėti šeimai, nesiimdamos iniciatyvos už ją, o tiksliau – net apribodamos savo dabartinį šeimos negebėjimus kompensuojantį veikimą. Tas pats visuomenės subsidiarumo principas galioja ir didesnių (pvz. savivaldos) struktūrų atžvilgiu: ką jos gali daryti pačios, nacionalinio lygmens struktūros neturi daryti už jas. Todėl šis principas veikia taip, kad šalies valdžia daugeliu atveju yra pagalbininko vaidmenyje, nesiimdama veiklos vietoj kitų.
Tad atsakymas būtų koks? Reikia programų, kurios stiprintų šeimos vidinius ryšius idant jau sustiprėjusi šeima galėtų padėti ir kitiems – kitoms šeimoms, kurios dar neturi šių įgūdžių.
Kadangi nėra prasmės „išradinėti dviratį“, jūsų dėmesiui pirmiausia pristatysiu labai paprastą programą „VAKARAI SU ŠEIMA“, kurią Judita Bernatonienė, Kaišiadorių vyskupijos Šeimos centro vadovė, prieš kurį laiką atsivežė iš Pasaulinio šeimų susitikimo. Programa verta dėmesio todėl, kad ją savo laiku sėkmingai pritaikė ne tik jos kūrėjai JAV, bet ir pačios Juditos šeima ją praktiška išbandė, kai joje augo dukra ir trys sūnus, ir programa pasiteisino. Svarbu ir tai, kad dabar dėl galimo šios programos įgyvendinimo platesniu mastu tariamasi su Lietuvos Šeimos centru, bet kol kas šis sumanymas dar pirminiame etape ir laukia platesnio palaikymo.
Kas šiuo atveju būtų svarbu jums, savivaldybių Šeimos taryboms / komisijoms naujai darbo su šeima prieigai atpažinti ir telkti visas šioje veiklos srityje besidarbuojančias organizacijas bei struktūras, esančias jūsų teritorijose. Nacionalinė Šeimos taryba pateiks jų paieškos žemėlapį su nuoroda ką jos veikia. Tačiau klausimas kaip sėkmingai jos veikia, stiprindamos šeimas – tai tolesnių svarstymų dalykas. Jums tektų rasti kelius kaip tas organizacijas telkti ir drauge ieškoti tinkamų būdų pačios šeimos stiprinimui tuo pačiu aiškinantis: ar šių organizacijų veiklos yra orientuotos vien į paslaugas šeimai kaip jų vartotojai, ar jos ieško būdų veikti taip, kad pati šeima stiprėtų ir vėliau įsijungtų padėti kitoms šeimoms?
Šiai programai įgyvendinti akivaizdžiai reikalinga pagalba-apmokymas iš šalies. Matau realią galimybę pasiūlyti šią programą šeimoms su nedideliais vaikais, kol jiems dar svarbi šeimos bendrystė, bendra veikla bei pramogos, nes šeimos su paaugliais greičiausiai būtų mažiau atviros šiai programai: paaugliai jau susikūrę savo gyvenimą virtualiose erdvėse atskirai nuo šeimos ir turi savų problemų, kurių sprendimui ir šeimos ryšių stiprinimui galimai reikėtų kitokių programų (pvz. programa „Paaugliai savo tėvams“, programa „Vyresnysis brolis“). Pastarosios analogas „Mentorių programa“, jau vykdoma šv. Juozapo mokykloje Vilniuje, kai vyresni moksleiviai šefuoja jaunesniuosius, patys įgaudami svarbius pagalbos kitiems įgūdžius bei pripažinimą už tai, o jaunesni – galimybę ir patirtį vaisingai bendrauti su „didžiukais“).